KGbendruomene-logotipas
2. spalio, 2015Straipsniai Komentarai negalimi

prayer

Bendruomenės charizma ir dvasingumas remiasi ignaciškuoju dvasingumu, kurio šaltinis yra šv. Ignaco dvasinės pratybos.

 

ĮŽANGA

 

Krikščioniško gyvenimo bendruomenė yra tarptautinė asociacija, kurią sudaro visų socialinių sluoksnių tikintieji – vyrai ir moterys, subrendę ir jauni, – norintys sekti Jėzumi Kristumi, būdami arti jo, ir drauge statyti Karalystę. Bendruomenės nariai buriasi į nedideles grupeles, šios vienijasi į didesnes – regionines ar nacionalines – bendruomenes, drauge sudarančias VIENĄ Pasaulio bendruomenę. Bendruomenės veikia per šešiasdešimtyje šalių visuose penkiuose kontinentuose.

Esame įsitikinę, kad KG bendruomenė gali daug duoti Bažnyčiai ir visuomenei. Vaidmuo, kurį daugiau nei 400 metų, ugdydamos pasauliečius ir tarnaudamos Dievo karalystei, atliko MARIJOS KONGREGACIJOS, yra brangus KG bendruomenės paveldas. Tačiau Krikščioniško gyvenimo bendruomenė nėra vien tik naujas vardas, 1967 m. suteiktas Marijos kongregacijoms. Anot t. Paulusseno, KG bendruomenė – tai šio judėjimo atgimimas, beveik nauja jo pradžia.

Naują KG bendruomenės tapatybę apibūdina 1971 m. patvirtinti ir 1990 m. peržiūrėti Pagrindiniai principai, tačiau jau nuo pat pradžių buvo juntamas poreikis šį pamatinį dokumentą papildyti kitais, geriau paaiškinančiais KG bendruomenei būdingą ugdymo procesą.

1982 m. Pasaulio bendruomenė pristatė SURVEY, kaip svarbiausią dokumentą, nustatantį KG bendruomenės ugdymo kryptį. Ir šiandien šis deramai taikomas dokumentas vis dar yra aktualus, gilinantis į KG bendruomenės augimo etapus, aptariant kiekvieno etapo vaidmenį ir jam būdingas priemones.

Vis dėlto išliko poreikis aiškiau apibrėžti, koks yra KG bendruomenės pašaukimas ir kokie bendruomenės narių brandos etapai ilgainiui išryškėja, išsiaiškinti, kaip galima praturtinti nacio-nalinių bendruomenių ugdymo programą, kad būtų puoselėjama kuo glaudesnė Pasaulio bendruomenės vienybė. Kaip tik tai ir buvo aptarta pasaulinėje Bendruomenės asamblėjoje „Hon Kongas’94“, pasiūliusioje svarbiausius pradinės ir nuolatinės ugdymo programos kriterijus.

Pirmasis žingsnis šioje srityje – nedidelės apimties dokumento KG bendruomenės ugdymo kriterijai“, parengto tarptautinės redakcinės grupės, atsiradimas. Dokumento metmenys vėliau buvo tobulinami Tarptautiniuose jėzuitų ir KG bendruomenių susitikimuose, vykusiuose Europoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje 1995–1996 m.[1] 1996 m. gruodį šis dokumentas buvo paskelbtas kaip Progressio (Nr. 45 ir Nr. 46) priedas, kad nacionalinės bendruomenės jį studijuotų ir pasinaudotų kaip pagalbine priemone, rengiantis Pasaulinei asamblėjai, kuri turėjo įvykti Brazilijoje.

1997 m. Vykdomoji taryba[2] gavo komentarų ir pasiūlymų, leidusių specialistų grupelei papildyti dokumentą, suvienodinti jo stilių, suteikiant dabartinę formą. Dabar dar kartą šį dokumentą pateikiame Pasaulio bendruomenei kaip atitinkamą ir mus apibūdinančią ignaciškosios charizmos išraišką. Atsižvelgdami į šio dokumento adresatų kultūrinę įvairovę nusprendėme, kad jo tekstas visada turi būti laikomas „darbiniu dokumentu“. Šitaip praturtės nacionalinių bendruomenių ugdymo programa bei patirtis, o jos savo ruožtu praplės dokumentą. Visada stengdamiesi likti kuo ištikimesni mūsų charizmai, nemanėme, kad būtina nustatyti galutinį teksto variantą, ir tam oficialiai pritarėme Pasaulinėje asamblėjoje Brazilijoje.

Pateikiamos gairės yra skirtos vadovams, palydėtojams, asistentams ir atsakingiesiems už KG bendruomenių ugdymą. Jų patirtis bei geresnis Bendruomenės gyvenimo būdo pažinimas kiekvienai nacionalinei bendruomenei leis šį dokumentą taikyti atsižvelgiant į jos narių dvasinio augimo etapus.

 

 

Dokumentas susideda iš dviejų dalių:

 

  1. KG bendruomenės ugdymo kriterijai
  2. KG bendruomenės vystymosi eiga ir papildoma medžiaga

 

Kad šį dokumentą būtų lengviau suprasti ir paprasčiau juo naudotis, siūlome tokius jį atverti padedančius „raktus“.

Asmeninis ignaciškosios pedagogikos matmuo (žmogiškasis pašaukimas)

Šv. Ignacas tvirtai tikėjo, kad kiekviena būtybė yra originalus ir vienatinis Kūrėjo pastangų vaisius. Kiekvienas žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą, gali laisvai atsakyti į jo meilę. Šie Ugdymo kriterijai padeda suvokti, kas yra ir kaip turėtų būti ugdomas žmogus, pasirenkantis KG bendruomenę kaip savo gyvenimo kelią. Turtinga KG bendruomenės gyvavimo istorija iki šių dienų labiausiai pabrėžia bendruomenės svarbą.

Prisimindami ir saugodami šį paveldą, asmenį vertiname kaip linkusį, sugebantį (subietum), pajėgų dalyvauti ir lavintis Dvasinėse pratybose bei priimti KG bendruomenės gyvenimo būdą. Šv. Ignaco pedagogika yra skirta kiekvienam ir padeda, kad visa, kas yra žmogus ir kuo jis pasižymi, pasitarnautų Dievo karalystei. Taip kiekvienas žmogus skatinamas būti atviras, kviečiamas, jeigu reikia, keisti gyvenimo ir mąstymo būdą, raginamas be paliovos stengtis vienyti patirtį, apmąstymą (refleksiją) ir veiksmą[3]. Likdama ištikima šiai pedagogikai, KG bendruomenė trokšta ugdyti vyrus ir moteris, laisvai atsiduodančius Viešpačiui bei jo Bažnyčiai ir pasirengusius tarnauti ten, kur bus pasiųsti. Šie Kriterijai yra rekomendacija ugdymo procesui.

 

Dvasios veikimas KG bendruomenės istorijoje

Veikiant Viešpačiui ir jo Dvasiai, ugdymas KG bendruomenėje įgavo tam tikrą kryptingumą, kuris ilgainiui buvo apibrėžtas įvairiais dokumentais: priimtais pasaulinėse asamblėjose, SURVEY, atnaujintais Pagrindiniais principais, gausiomis ugdymui skirtomis programomis ir pan. Tad Kriterijai yra dar vienas puslapis šioje turtingoje Viešpaties dalyvavimo ir veiklos istorijoje.[4] Štai kodėl jie turi būti laikomi ne papildomais dokumentais, o nuolankiu mėginimu peržvelgti paskiausias malones, nužyminčias šį kelią, malones, skatinančias mus žengti dar vieną žingsnį, kad KG bendruomenės charizmą priimtume iki galo.

 

Dalytis mūsų bendru paveldu

Šventosios Dvasios įkvėpta Bendruomenės istorija yra neatskiriama nuo jos apaštalinės partnerystės su Jėzaus Draugija ir kitomis ignaciškojo dvasingumo vienuolinėmis šeimomis, kad būtų tarnaujama vis didesnei Dievo garbei. Laikui bėgant, KG bendruomenės ir Jėzaus Draugijos bendradarbiavimas didėja.

Po 34-osios Jėzaus Draugijos Generalinės kongregacijos[5] šie ryšiai dar labiau sustiprėjo. Siekiant padidinti žmogiškuosius bei institucinius išteklius Kristaus misijai atlikti, ketinama įsteigti ignaciškąjį apaštalinį tinką.

Šis bendradarbiavimas skatina studijuoti ir įgyvendinti šiuos dokumentus, skirtus atsakin-giesiems už KG bendruomenės ugdymą, kurių dauguma yra jėzuitai. Su jais mes dalijamės bendru Dvasinių pratybų paveldu, ilga ir turtinga tradicija bei troškimu, kad mūsų gyvenimo misija būtų tarnystė kitiems.

 

 

KRIKŠČIONIŠKO GYVENIMO BENDRUOMENĖS

                                 UGDYMO KRITERIJAI

 

  1. Šio dokumento tikslas – apibūdinti KG bendruomenės charizmą. Ja mes vadiname atskirą Bažnyčios pašaukimą, į kurį Bendruomenės nariai atsiliepia savo įsiparei-gojimu. Toks priėjimas tuo pat metu leidžia atskleisti charizmos paprastumą bei turtingumą, parodo jos istorines šaknis ir patvirtina, kad šį paveldą galima praturtinti. Kadangi dokumento apimtis ribota, šios temos išsemti ar jos aptarti visais aspektais neįmanoma.

 

  1. Nors mūsų atspirties taškas – nacionalinių bendruomenių patirtis, šios įžvalgos gerokai pralenkia kasdienį vienos ar kitos bendruomenės gyvenimą. Mūsų charizma ir pašaukimas – idealas ir iššūkis mums visiems. Siekiant, kad čia pateikti pasiūlymai būtų įgyvendinti kiekvienoje nacionalinėje bendruomenėje, be abejo, būtina didžiau-sią patirtį turinčių Bendruomenės narių pagalba, o mes visi drauge be atvangos toliau turime stengtis atnaujinti savo asmeninį bei bendruomeninį gyvenimą pagal mūsų charizmą.

 

 

 

  1. PAŠAUKIMAS Į KRIKŠČIONIŠKO GYVENIMO BENDRUOMENĘ

 

  1. IEŠKOTI IR RASTI SAVO PAŠAUKIMĄ BAŽNYČIOJE

 

  1. Asmeninis pašaukimas
  2. Mes trokštame, kad visi KG bendruomenės nariai bendradarbiautų Kristaus misijoje pagal savo asmeninį pašaukimą Bažnyčioje. „Mūsų bendruomenę sudaro visų sociali-nių sluoksnių krikščionys – vyrai ir moterys, subrendę ir jauni, – norintys sekti Jėzumi Kristumi, būdami arti jo, bei dirbti su juo, statant Karalystę, ir atpažinę, kad Krikš-čioniško gyvenimo bendruomenė yra jų asmeninis pašaukimas Bažnyčioje“ (BP, 4)[6].
  3. KG bendruomenę ir jos ugdymo atnaujinimą grindžia įsitikinimas, kad kiekvienas asmuo yra vertingas ir turi dieviškąjį pašaukimą, apimantį visą jo egzistenciją. Kiekvienas yra Dievo pašauktas. Nors iniciatyvos imasi Dievas, tačiau jis gerbia mūsų laisvę. Kiekvienas asmuo atskleidžia šį pašaukimą, jeigu paklūsta ir priima tai, ko Dievas iš jo nori. Pašaukimas yra Dievo kvietimas, pasireiškiantis giliausiais mūsų polinkiais ir pačiais individualiausiais troškimais. Laisvas atsakymas į Dievo kvietimą įprasmina ir sukilnina mūsų egzistenciją.
  4. Jeigu savo asmeninį, šeimos, profesinį ir pilietinį gyvenimą suvokiame kaip atsakymą į Viešpaties kvietimą, išsivaduojame iš fatališko situacijų, kuriose esame, vertinimo ir sugebame atsispirti konformizmui, į kurį gali vesti mūsų gyvenimo luomas ar būdas.
  5. Per savo asmeninį pašaukimą kiekvienas randa konkretų būdą, kaip gyventi visuotiniu pašaukimu žmonijos, pašauktos gyventi Meilės Dvasios bendrystėje su Tėvu per Sūnų. Atlikdamas vien jam skirtą asmeninę individualią misiją, kaip meilės atsakymą į Viešpaties kvietimą, žmogus ilgainiui išpildo savo paskirtį – gyventi tobuloje bendrystėje su Dievu ir žmonėmis.

 

  1. Krikščioniško gyvenimo bendruomenė čia apibūdinama kaip asmeninis pašaukimas Bažnyčioje, tačiau šis pašaukimas gali būti suvokiamas tiktai prisimenant pamatinį visų krikščionių pašaukimą.

 

  1. Krikščioniškasis pašaukimas
  2. Krikščionies gyvenimas yra atsakymas į Jėzaus Kristaus kvietimą sekti juo ir raginimą būti perkeistam jo Dvasios. Toks yra Tėvo sumanymas, iš anksto mums numatytas Kristuje.[7] Kristus mus kviečia juo sekti jo gyvenime ir mirtyje, Dvasios dėka įgaunant tuos pačius jausmus ir tą patį nusistatymą, kurį Jėzus išdėsto Kalno pamoksle[8], kad mūsų aistros ir mes patys pereitume iš mirties į tikrąjį gyvenimą.[9]
  3. Viešpats kviečia mus būti jo artumoje[10] ir bendradarbiauti su juo jo misijoje, t. y. skelbti Gerąją Naujieną ir įtvirtinti Dievo karalystę.[11]
  4. Į šį Viešpaties kvietimą atsakome tikėjimu priimdami jo Žodį bei jo Dvasios dovaną, kuria Tėvas pašvenčia krikščionį Kristaus – kunigo, pranašo ir karaliaus – misijai. Krikštas yra sakramentinis šio įtraukimo į Kristaus kūną, t. y. į Bažnyčią, į jo mokinių bendruomenę, ženklas.
  5. Dievo kvietimas įsilieja, įsipina į mūsų įgimtas savybes, į mūsų žmoniškąją prigimtį, įsiterpia į mūsų asmeninio bei visuomeninio gyvenimo aplinkybes.
  6. Krikščioniškasis pašaukimas – tai kvietimas pertvarkyti visą mūsų gyvenimą taip, kad jo centre būtų Jėzus. Šis pašaukimas mus skatina rinktis naują gyvenimo būdą, suteikdamas jėgų atkakliai jo laikytis bei džiaugsmo, skelbiant Gerąją Naujieną vargdieniams,[12] mylint ir atleidžiant.
  7. Subrendusiems žmonėms, kurių šeimos ir profesinis gyvenimas jau yra nusistovėjęs, klausimas, kaip sekti Jėzumi, pirmiausia siejasi su jų gyvenimo būdu bei pareigomis ir reiškia laipsnišką gelminių ryšių su kitais žmonėmis, materialinėmis gerybėmis bei pačiu savimi perkeitimą. Anot šv. Ignaco, atsakymas į šį klausimą skatina žmogų taisyti arba reformuoti savo gyvenimą.
  8. Jauniems žmonėms, dar aiškiai nežinantiems, kuo jie norėtų tapti, ką gyvenime veikti, klausimas, kaip sekti Jėzumi, padės ne tiktai priimti naują gyvenimo būdą, bet leis kur kas laisviau apsispręsti darant gyvenimo pasirinkimą (šeimos kūrimą, celibatą, kunigystę ar vienuolinį gyvenimą, profesinę veiklą).
  9. Pašaukimas yra glaudžiai susietas su misija, nes, stiprindami savo bičiulystės ryšius su Viešpačiu, krikščionys priima misiją, kurią jis jiems patiki. Pašaukimas kyla iš to, kad Dievas įeina į žmogaus gyvenimą, tačiau reikia ilgesnio ar trumpesnio laiko, kad žmogaus širdis būtų perkeista ir visam laikui susieta su Kristumi. Misija, kurią Kristus patiki, yra gilus, nuolatinis ir stiprėjantis troškimas, kylantis iš šio ryšio.[13]
  10. Tokį krikščionių gyvenimo būdą galima laikyti atskiru KG bendruomenės pašaukimu Bažnyčioje. Asmeninis kiekvieno Bendruomenės nario pašaukimas glaudžiai siejasi su jo apaštalinės misijos atpažinimu, t. y. su konkrečia tarnyste, kuria kiekvienas krikščionis kviečiamas prisidėti, Bažnyčiai evangelizuojant pasaulį.
  11. Atskiras KG bendruomenės pašaukimas
  12. Pašaukimas į KG bendruomenę iš visuotinio krikščionių pašaukimo išsiskiria trimis pagrindiniais aspektais:

 

  1. 1.       Ignaciškasis pašaukimas
  2. KG bendruomenės charizma ir dvasingumas – ignaciškieji. Šv. Ignaco Dvasinės pratybos tuo pat metu yra ir ypatinga charizmos ištaka, ir šiam dvasingumui būdinga priemonė.[14]
  3. Bendrieji principai ignaciškąjį KG bendruomenės pobūdį atskleidžia nuolat pasikarto-jančiomis nuorodomis į Pratybų patirtį arba ignaciškąją charizmą. Visa tai parodo, kad centrinė vieta čia tenka Jėzui Kristui, pabrėžia KG bendruomenės kelio ir veiklos ignaciškąją kilmę, nurodo, koks svarbus, atsiliepiant į skubiausius ir visuotinius Viešpaties prašymus, yra apaštalinis įžvalgumas. Taip įžvalga tampa įprasta priemone priimant sprendimus.
  4. KG bendruomenės apibūdinimas išbaigiamas, remiantis ignaciškąja kristologija: Bendruomenė yra santūri ir paprasta, solidari su varguoliais ir atstumtaisiais; ji vienija kontempliaciją ir veiklą, visose Bažnyčios srityse tarnauja iš meilės ir sumaniai. Ignaciškoji kristologija gimė iš Įsikūnijimo slėpinio, kuriuo pasireiškia Kristaus misija, kontempliacijos. Ji gimė iš kontempliacijos paties Jėzaus, kurį Tėvas pasiuntė gelbėti pasaulio, o jis bendradarbiauti kviečia ir asmeniškai pasirenka tuos, kurie prisipažįsta esą silpni ir nusidėjėliai. Ji gimė iš noro sekti Jėzumi, Amžinuoju Karaliumi, kuris apiplėšė pats save, pasirinkdamas neturto ir pažeminimų kelią.[15] Ji gimė vienijantis su Kristumi jo kančioje ir prisikėlime, kur pasireiškia Dvasios, suteikiančios pavidalą Bažnyčiai, kaip Kristaus Kūnui, jėga.
  5. Ignaciškasis dvasingumas KG bendruomenės charizmai suteikia ir marijinį pobūdį. Bendruomenėje Marijai tenka toks pat vaidmuo kaip Dvasinėse pratybose ar šv. Ignaco dvasinėje patirtyje. Jėzaus Motina – nuolat šalia savo Sūnaus. Ji yra kaip tarpininkė ar įkvepiantis pavyzdys, atsiliepiant į jo prašymą ir bendradarbiaujant jo misijoje.
  6. KG bendruomenės pagrindas – Pratybose įgyta patirtis, o jos tikslas – suvienyti tikėjimą ir gyvenimą visose jo plotmėse: asmeninėje, šeimos, socialinėje, profesinėje, politinėje ir bažnytinėje.
  7. Pratybose įgyta patirtis išryškina kiekvieno krikščioniškojo pašaukimo bruožus.
  8. Mūsų atsakymą į visuotinį pašaukimą šventumui ignaciškasis magis apibūdina kaip „didesnės Dievo garbės“ ieškojimą sekant Kristumi, būnant labai arti[16] jo „brangiausiomis ir svarbiausiomis atnašomis“.[17]
  9. Beje, per ignaciškąjį dvasingumą Kristus, „žmogus dėl kitų“, mus kviečia sekti juo, dėl Dievo karalystės tarnaujant mūsų broliams konkrečiu apaštaliniu būdu. KG bendruomenės nariai yra krikščionys, norintys sekti Jėzumi Kristumi, būdami arti jo, bei dirbti su juo, statant Karalystę“.[18]

 

 

 

  1. Galų gale Pratybos, kuriomis remiasi mūsų dvasingumas, nurodo, kad apaštalinė tarnystė, kaip misija, iš Kristaus gaunama Bažnyčioje ir per ją: „Vienybė su Kristumi

             mus veda į vienybę su Bažnyčia, kurioje Kristus čia ir dabar tęsia savo išganymo misiją“.[19]

  1. Ignaciškąjį KG bendruomenės pobūdį[20] atskleidžia įprastas asmeninis ir bendruo-meninis naudojimasis ignaciškosiomis priemonėmis – malda, peržvalga, įvertinimu ir apaštaline įžvalga – bei dažna sakramentų praktika.

 

  1. 3. 2.       Bendruomeninis pašaukimas[21]
  2. Ignaciškuoju dvasingumu gyvenama bendruomenėje. Brolių ir seserų, gavusių tą patį pašaukimą, pagalba yra svarbiausias faktorius, ugdantis kiekvieno Bendruomenės nario ištikimybę savo pašaukimui ir misijai. Be to, narių bendrystė yra sudėtinis apaštalinio Bendruomenės liudijimo elementas.
  3. Kad geriau parengtume savo narius liudijimui ir apaštalinei tarnystei, ypač ten, kur gyvename, į bendruomenes mes buriame žmones, jaučiančius neatidėliotiną poreikį vienyti visą savo žmoniškąjį gyvenimą ir krikščioniškojo tikėjimo pilnatvę pagal mūsų charizmą“.[22]

 

  1. 3.       Pasauliečių pašaukimas
  2. Bendrieji principai apibūdina KG bendruomenę kaip tą, kurią „sudaro visų socialinių sluoksnių krikščionys – vyrai ir moterys, subrendę ir jauni…[23]
  3. Tačiau ir po to, kai KG bendruomenei įsipareigojama visam laikui, šis pašaukimas išlieka pasaulietiškas su jam būdingais ypatumais ir tikslais: „Atsiliepdami į Kristaus kvietimą, mes ieškome šios gyvenimo vienovės pasaulyje, kuriame gyvename“.[24]

 

 

  1. Kas būdinga KG bendruomenės nariui

 

  1. Pašaukimas į KG bendruomenę kelia kandidatui tam tikras sąlygas, iš esmės tokias pat, kaip ir atliekant Dvasines pratybas. Visų pirma tai yra bendras žmogaus nusiteikimas, gyvenime palengvinantis asmeninį susitikimą su Dievu. Kalbame ne tiek apie jau subrendusį ir nusistovėjusį požiūrį, nors ir kilusį iš meilės, o labiau apie tam tikras vilčių ateičiai teikiančias savybes, net jei jos ir neatrodo itin brandžios. Norėdamas apibūdinti šį polinkį, Ignacas vartoja posakį „tener subjecto“ (turėti pradą, būti pajėgiam). „Tener subjecto“ nurodo tam tikrą dinamiką: arba žmogus laipsniškai tą pradą, gebėjimą vysto, ugdo, arba, priešingai, jo netenka; arba žmogus eina į priekį, arba traukiasi, tačiau niekada nelieka „statiškas“, t. y. toje pačioje vietoje.
  2. Įžanginės pastabos[25] mums pateikia subrendusio rekolekcininko „portretą“ – tuo pat metu tai yra ir išeities taškas, ir rezultatas, kurio siekiame. Čia kalbama apie minimalias sąlygas, kurias šv. Ignacas kelia leidžiantis į šį nuotykį ir siekiant visokeriopų rezultatų jame. Kitaip sakant, savybės, kuriomis asmenį galima apibūdinti pabaigoje, tam tikra prasme turi būti pastebimos jau nuo pat pradžių. Dvasines pratybas Ignacas pritaikė pagal kiekvieno galimybes, bet drauge jis rekomendavo Pratybose numatyto pasirinkimo visiems beatodairiškai nesiūlyti imtis. Beje, apibūdindamas rekolekcininką ir sąlygas, būtinas Dvasinėms pratyboms atlikti, jis manė, kad tas, kuris siekia šios patirties, nori „jo Dieviškąją Didybę mylėti ir visame kame jai tarnauti“.[26] Tokie yra ir skiriamieji bruožai žmogaus, galinčio tapti įsipareigosiu KG bendruomenės nariu.
  3. Asmeninės savybės, kurios iš dalies jau turėtų būti pastebimos, siekiant įgyti ignaciškąją patirtį, gali būti skirstomos į dvi grupes:

 

  1. Siejamos su žmogiškąja patirtimi:
  • suvokti tikrovę, jausti socialinę ir politinę aplinką, kurioje gyvenama, sugebėti bendrauti su kitais ir konkrečiai jiems pasitarnauti;
  • turėti didelį troškimą gyventi visavertį ir dinamišką gyvenimą, net jei kurį laiką šio troškimo ir nepavyksta atsieti nuo asmeninių ambicijų;
  • justi nerimą arba nepasitenkinimą savimi ir savo gyvenimo būdu, būti pasirengusiam keistis bei keisti savo gyvenimo būdą ir požiūrį.

 

  1. Siejamos su galima Dievo patirtimi:
  • būti skatinamam troškimo[27] susitikti Viešpatį Jėzų ir juo sekti;[28]
  • mylėti Jėzų ir jo misiją, tikėtis užmegzti su juo gilų asmeninį ryšį, reikalui esant, pakeisiantį galimus mūsų poreikius ir norus, gydysiantį mūsų žaizdas bei silpnybes;
  • laikyti save nusidėjėliu, tačiau mylimu, atpirktu ir Kristaus pasirinktu;
  • būti atviram kitų poreikiams bei pasirengusiam tarnauti artimui, remti pastangas kuriant žmoniškesnį ir drauge dieviškesnį pasaulį;
  • jaustis atsakingam už Bažnyčią, būti ištikimam jos perduodamai Žiniai ir norėti įsitraukti į Bažnyčios misiją.

 

  1. KG bendruomenės pedagogika, padedanti ieškoti ir rasti savąjį pašaukimą

        

  1. Ugdant pasauliečius labiausiai siekiama, kad jie kaskart kuo geriau atskleistų savo pačių pašaukimą ir, vykdydami savo misiją, vis tvirčiau ryžtųsi juo gyventi.“[29]
  2. Kad pašaukimą į KG bendruomenę išties suvoktume kaip asmeninį pašaukimą, turime apžvelgti įvairius jo aspektus. Pirmiausia, kokios savybės reikalingos žmogui, bandančiam gyventi šiuo pašaukimu. Po to reikia aptarti pagalbines priemones, padedančias suinteresuotam asmeniui atpažinti, ar Dievas jį kviečia rinktis Bendruo-menės gyvenimo būdą. Šie KG bendruomenės pedagoginiai elementai, padedantys atpažinti pašaukimą, daugiausia paimti iš Dvasinių pratybų.[30]

 

  1. 1.       Dvasinių pratybų vaidmuo atpažįstant pašaukimą į KG bendruomenę

                                   yra svarbiausias  

  1. Asmeninio pašaukimo atpažinimas intensyviausiai vyksta per Dvasines pratybas, kurios pateikia perspektyvą, suponuojančią krikščioniško gyvenimo būdo pasirinkimą, pašaukimo atpažinimo etapus ir eigą.
  2. Dvasinės pratybos yra pagrindas ir neatsiejama KG bendruomenės pašaukimo dalis. Pratybos yra „ypatingas mūsų dvasingumo šaltinis bei būdinga priemonė“.[31] Šio pašaukimo negalima suprasti, tuo labiau juo gyventi, neturint Dvasinių pratybų patirties.
  3. Pratybų knygos pradžioje šv. Ignacas nurodo, ko jis tikisi iš šio metodo, kurį Dievas jam įkvėpė ir kuriuo jis galėjo padėti daugeliui žmonių: „Dvasinėmis pratybomis suprantame kiekvieną būdą tirti sąžinę, medituoti, kontempliuoti, melstis žodžiu ir mintimis bei kitokią dvasinę veiklą, kaip toliau bus aprašyta.“[32]
  4. Ignacui Pratybos yra įvairūs būdai, kuriais „lavinama“ dvasia. Tai jis paaiškina tęsdamas: „Mat kaip vaikščiojimas, ėjimas ir bėgimas yra kūno pratybos, lygiai taip dvasinėmis pratybomis vadiname kiekvieną būdą, kuris paruošia ir nuteikia sielą pašalinti iš savęs visus netvarkingus polinkius, o juos pašalinus ieškoti ir rasti dievišką valią taip tvarkant savo gyvenimą, kad būtų naudinga sielos išganymui.“
  5. Ignaco mintis aiški: jeigu kūnas nelavinamas, netreniruojamas, jis praranda savo lankstumą ir gebėjimą judėti. Tai tinka ir kalbant apie dvasią, kuriai būtina veikla, kad dvasia galėtų duoti tai, ką turi geriausia, ir iki galo atsilieptų į giliausią mūsų troškimą.
  6. Būdama ištikima ją įkvėpusiems ignaciškiesiems principams, Krikščioniško gyvenimo bendruomenė tikisi, jog jos nariai turės lanksčią dvasią ir nuolat ją lavins, kad kaskart būtų pasirengę išgirsti Viešpaties kvietimą ir atsilieptų į jį visa savo būtimi.
  7. Šv. Ignacas numatė, kad visos Dvasinės pratybos trunka apie mėnesį. Jos vyksta tyloje, išskyrus pokalbius su vadovu arba dvasios palydėtoju. Rekolekcininkas turi galimybę išbandyti įvairius maldos būdus, tyrinėti save ir kontempliuoti, kaip siūlo šv. Ignacas. Viską apmąstęs jis gali „turėti naudos“, t. y. suvokti, ko Viešpats iš jo laukia renkantis pašaukimą ar apaštalinę veiklą.
  8. Per keturias Pratybų savaites, po to, kai rekolekcininkui suteikiama galimybė išvysti save kaip nuodėmingą kūrinį, kurį Dievas myli, jis „susiduria“ su Jėzaus Kristaus asmeniu, kuriuo turės sekti vis labiau prie jo artėdamas, t. y. ir pasaulyje būdamas pasirengęs atlikti tai, kas yra ir ką veikia Jėzus, bei prisiimti šiuos jo „buvimo ir veikimo“ padarinius.
  9. Jau Ignaco laikais, o dar labiau šiandienos sąlygomis, beveik neįmanoma, ypač pasauliečiams, atlikti Pratybas trisdešimt dienų iš eilės. Dėl to, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, Pratybos gali būti pritaikytos ir atliekamos keliais trumpesniais etapais, kartais netgi nenutraukiant kasdienės veiklos. Tačiau visais atvejais jas būtina atlikti rimtai ir visus etapus vieną po kito pereiti tokia seka, kokią numatė šv. Ignacas. Tuomet ir Pratybose, atliekamose trumpesniais etapais arba kasdieniame gyvenime, įgyjama išties ignaciška dvasinė patirtis.
  10. Pagrindinis kartą atliktų ir įsisavintų Dvasinių pratybų vaisius – mokymasis gyventi kitaip ir naujo gyvenimo būdo priėmimas. Visa tai, kuo intensyviai gyventa keturias savaites – artimai bendraujant su Jėzumi ir priimant jo veikimo būdą, atpažįstant Dvasios paskatas kasdieniame gyvenime, nuoširdžiai trokštant tapti „kontemplia-tyviems veikiant,“ – po truputį keičia žmogaus gyvenimo būdą, skatina jį būti ir veikti taip, kaip to trokšta Viešpats, kurdamas savo Karalystę.
  11. KG bendruomenė savo nariams linki, kad jie būtų pamaldūs žmonės, pajėgūs išgirsti, ko trokšta Viešpats, ir turintys pakankamai gebėjimo tarp daugelio gyvenimo kvietimų atpažinti tuos, kurie labiausiai atitinka Dievo karalystės užmojį. Dėl to ji atveria jiems Pratybų mokyklą, apie kurią laiške Emanueliui Mionai šv. Ignacas rašė: „Te visa, ką aš galėjau geriausiai išmanyti, jausti ir suprasti šiame gyvenime, būna tam, kad žmogus turėtų naudos savo tobulėjimui, tebūna tai dėl vaisių, pagalbos ar dvasinės naudos, kurią jis gali suteikti kitiems.“[33]
  12. Taigi, KG bendruomenės nariams Dvasinės pratybos nėra pasirinktinė patirtis, kurios galima norėti arba ne, ar kurią galima „nugrūsti į toliausią palėpės kampą“ po to, kai Pratybos atliktos. Priešingai, tai yra pamatinė ir stimuliuojanti patirtis, primenanti apie jų pašaukimą. Kiekvienam nuolat teks prie jos grįžti, peržvelgti Pratybų padarinius, pasisemti dvasinio maisto ir atsinaujinti.
  13. Pratybų patirtis nėra apaštalinio gyvenimo „kulminacinis taškas“. Tai greičiau pamatinė patirtis, nulemianti daromą asmeninį apaštalinį pasirinkimą, kurio įgyvendinimas tęsis visą gyvenimą.

 

  • Dievo kvietimas

 

  • TĖVAS mus pašaukia gyventi: žmogaus didingumas
  1. Mus sukūręs Tėvas kiekvieną vyrą ir moterį kviečia atlikti užduotį, t. y. gyventi kaip dera „Dievo paveikslui ir panašumui“,[34] būti vaisingiems ir daugintis, pripildyti žemę ir ją valdyti, atpažinti, kad iš esmės visi sukurti dalykai yra geri. Naujasis Testamentas apreikš visą žmogiškosios būtybės didingumą: per Kristų žmogus yra pašauktas dieviškam gyvenimui Meilės Dvasios bendrystėje su Tėvu per Sūnų.
  2. Pradžia ir pagrindas taip pat primena, kad mes esame pašaukti su Dievu kalbėtis nuolat dėkodami už jo dovaną ir už tai, kad jis visuomet yra su mumis, – kai sergame ir sveikstame, kai skurstame ir turtėjame, kai mus supa garbė ir kai nešlovė, – į tai atsakydami taip kaip Jėzus: šlovindami, garbindami ir tarnaudami.[35]
  3. Pirmąją Pratybų savaitę dėmesį kreipiame į tai, koks yra Dievo planas mūsų atžvilgiu, lygindami jį su nuodėmės ir mirties tikrove, paženklinančia mūsų asmeninę bei kolektyvinę egzistenciją. Per pasikalbėjimą apie gailestingumą mes nuolankiai išpažįstame savo nuodėmę ir su pasitikėjimu bei dėkingumu priimame Dievo, gelbstinčio mus per Jėzų Kristų, atleidimą. Kristaus, mirštančio ant kryžiaus, kad mums suteiktų naują gyvenimą per savo Dvasią, meilės apraiška skatina reko-lekcininką klausti savęs: „Ką aš galiu padaryti dėl Kristaus?“, ir tokiu būdu tęsti Pratybas.
  4. Šį gyvybiškai svarbų dialogą tęsiame, kasdien atlikdami sąžinės peržvalgą, kuomet dėkojame už gautas „geradarybes“ per įvairius dalykus, asmenis ir įvykius.[36] Šitaip diena iš dienos gyvendami Kontempliacija meilei įgyti esame skatinami „prašyti vidujai pažinti tokią daugybę gautų gėrybių, kad (…) visame kame galėtume tarnauti Jo Dieviškajai Didybei“.[37]

 

  • JĖZUS KRISTUS – esminis Pratybų ir KG bendruomenės pasirinkimas
  1. Esminė patirtis – suvokimas, kad Kristus mus išgelbėjo ir išlaisvino iš nuodėmės vergystės,[38] – pažadina troškimą bendradarbiauti su juo, statant Dievo karalystę.[39] Amžinasis Karalius mus kviečia dirbti su juo bei sekti paskui jį – ir kenčiantį, ir šlovingąjį. Būti su Jėzumi ir sekti juo, kuriant Dievo karalystę, – vienatinis ir nedalomas pasirinkimas. Sekti Jėzumi – tai norėti vis geriau jį pažinti, vis labiau mylėti ir lydėti jo misijoje.[40] Toks yra visų Pratybų kontempliacijų tikslas.
  2. Šis darbo – statyti Karalystę – pasirinkimas Ignacui reiškė besąlygišką paties Kristaus pasirinkimą. Pažinti, mylėti bei tarnauti savo broliams ir seserims – tai giliau pažinti, labiau mylėti ir geriau tarnauti Kristui, kuris yra „tikrasis gyvenimas“.[41] Drauge tai reiškia leisti jam augti mumyse bei stengtis visa sutaikyti su juo ir jame, kad Tėvas būtų viskas visame kame.[42]
  3. KG bendruomenė yra persmelkta šio didžio pasirinkimo ir trokšta sekti Jėzumi Kristumi, būdama kaip įmanoma arčiau jo, ir dirbti su juo, statant Karalystę.[43]

 

  • ŠVENTOJI DVASIA mus kviečia kuo ištikimiau sekti Kristumi
  1. Ignacas buvo pedagogas, pasikliovęs mokymusi per patirtį. Jo dvasingumas kyla ne iš abstrakčių tobulumo principų, bet iš konkrečių dalykų, iš transcendentinio Dievo, kuris yra arti ir leidžia jį atpažinti gyvenime. Rekolekcininkas turi rengtis priimti patį svarbiausią sprendimą, koks tik gali būti, – rasti „luomą ar gyvenimo būdą, kurį Dievas, mūsų Viešpats, siūlo pasirinkti[44], naudodamasis konkrečia metodologija: kontempliuodamas Kristaus gyvenimą ir atidžiai stebėdamas savuosius jausmus ar vidinius judesius, per kuriuos kalba ir skatina veikti Dievo Dvasia.
  2. Paguodos ir nepaguodos išgyvenimas bei įvairių dvasių atpažinimo patirtis[45], anot Ignaco, taip pat atlieka svarbų vaidmenį darant pasirinkimą. Meditacijos ir pastabos renkantis[46] išryškina šias patirtis, atliekant įžvalgą. Čia nuolat kalbama apie patirtis, o ne apie kokius nors abstrakčius samprotavimus, nes Ignacas pasitenkina tik tuomet, kai „Kūrėjas tiesiogiai bendrauja su kūriniu ir kūrinys su savo Kūrėju ir Viešpačiu“.[47]

 

  • Pašaukimo atpažinimo etapai Dvasinėse pratybose

 

  1. Pratybose Ignacas ragina padaryti „gerą ir šventą savo gyvenimo ir luomo pasirinkimą“. Šis pasirinkimas reiškia laisvą ir dosnų atsakymą į pašaukimą, kylantį iš Dievo. Ignacas nurodo, kaip vidujai nusiteikti klausantis Dievo kvietimo ir kaip elgtis, jį išgirdus.
  2. Reikia atskirti du dalykus:

› Gyvenimo luomą: pasauliečių (KG bendruomenėje ar kitame dvasiniame judėji-

me), vienuolių ir kunigų.

› Gyvenimo būdą[48]: jį apibūdina santykiai tarp asmens ir jo aplinkos (šeima, draugai,

bendruomenė, studijos, darbas…). Ne bet kokia aplinka yra palanki asmeniui bręsti, juo labiau egzistuoti laisvei, kuri būtina, siekiant atpažinti savąjį luomą. Todėl reikia palengvinti kelią šiai įžvalgai, renkantis tokį gyvenimo būdą, kuris tam nesudarytų kliūčių. Gana dažnai trypčiojama vietoje dėl to, kad iš pradžių stinga praktikos bei didžiadvasiškumo.

  1. Pašaukimo atpažinimas yra procesas, turintis tam tikrus etapus, kuriuos būtina žinoti ir pereiti. Šie etapai nėra linijiniai, tarp jų vyksta dialektinis judėjimas, neišvengiamas veikiant malonei ir laisvei.
  2. Pirmiausia privalu rengtis šiam procesui, įgaunant tam tikras dvasines nuostatas, sudarančias išankstines sąlygas geram pasirinkimui:

* priimti Kristaus kriterijus;[49]

* rinktis sutinkamai su Dievo valia;[50]

* leisti jausmams susitelkti į Dievą, mylint Jėzų laisva ir liepsnojančia širdimi:

  1. • „pirmuoju nuolankumo laipsniu“ padaryti esminį pasirinkimą: visuose dalykuose

paklusti „Dievo, mūsų Viešpaties, įstatymui. Net (…) dėl savo žemiškojo gyveni-

                          mo išsaugojimo, niekada nė negalvočiau peržengti mirtina nuodėme mane įparei-

                          gojančio tiek dieviško, tiek žmogiško įstatymo“;[51]

  1.    • „antruoju nuolankumo laipsniu“ jaustis nešališkam („indiferentiškam“) ir laisvam

visų sukurtųjų gėrybių atžvilgiu taip, kad jokiomis aplinkybėmis „net negalvočiau

                         padaryti lengvos nuodėmės“, kitaip tariant, nė neketinčiau valingai priešintis Dievo

                           kvietimui netgi menkiausiuose dalykuose;[52]

  1. • „trečiuoju nuolankumo laipsniu“[53] ieškoti magis, vis labiau dvasia susitapatinant su neturtingu ir nuolankiu Kristumi.

 

  1. Po to reikia kruopščiai ieškoti Dievo valios pasireiškimų:

* jo artumoje apmąstant rinkimosi tikslą, tikėjimo šviesoje peržvelgiant kiekvieno

pasirinkimo naudą ir kliūtis;

* išlaikant atidumą dvasių paskatoms ir jų poveikiui (paguoda ir nepaguoda), steng-

tis atpažinti kelią, į kurį Viešpaties esame kreipiami;

* karštai meldžiant Viešpatį, kad jis padėtų atpažinti jo valią.

 

5.1.3.       Pasirengimas rinktis ir pasirinkimo patvirtinimas per Pratybas

 

  1. Ignaciškoji tradicija Dvasines pratybas laiko labai svarbiu veiksniu, padedančiu atpažinti pašaukimą. Tačiau mes negalime atlikti Pratybų, susietų su gyvenimo luomo pasirinkimu, jei nesame gerai pasirengę, ir Ignacas tai puikiai žinojo. Pasirengimas gali užtrukti, tačiau ne pernelyg ilgai, nes tuomet kyla pavojus, jog pasirinkti apskritai bus nebeįmanoma. Kadangi trečioji ir ketvirtoji Pratybų savaitės jau turėtų būti pasirinkimo, padaryto antrąją savaitę, patvirtinimo metas, Viešpaties kvietimui patvirtinti derėtų skirti pakankamai laiko, atsižvelgiant į tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus, kai susiduriame su pasauliu.
  2. Rengiantis rinktis ir pasirinkimą patvirtinant, Ignacas mums siūlo save patikrinti įvairiose situacijose (atliekant eksperimentus arba „bandymus“) bei turėti dvasios palydėtoją, galintį padėti atskirti, kur Viešpats kviečia.

 

5.2.       Renkantis pasinaudoti eksperimentais arba „bandymais“

        

  1. Rengiantis pasirinkti, eksperimentai, be abejo, gali padėti, tačiau pirmiausia jų tikslas – sudaryti palankų klimatą, leidžiantį iš naujo išgirsti, kur kviečia Viešpats. Kad gerai pasirinktume, rengiantis pasirinkimui bei jį patvirtinant, taip pat galima remtis dvasiniais potyriais,[54] kaip šv. Ignacas siūlo „antruoju laikotarpiu“.
  2. Šie veiksmingi eksperimentai[55] padeda mums likti jautriems Viešpaties valios pasireiškimui Bendruomenėje per jos priemones. Toks imlumas parengia mus, kad gerai pasirinktume, o įgyti potyriai patvirtina pasirinkimą, kurį būsime padarę.
  3. Keletas galimų eksperimentų:

* įsitraukimas į kančios ir vargo kupiną gyvenimą;

* dalyvavimas apaštalinėje veikloje ir tarnystėje, kad įvairiose ir mums neįprastose

situacijose geriau pažintume savo privalumus bei trūkumus ir išmoktume gyventi

atsiduodami kitiems;

* studijos ir ugdymo programos, turint aiškią apaštalinę intenciją „padėti sieloms“;

* pradedantiesiems – Pratyboms pasirengti padedanti maldos mokykla, asmeninis

palydėjimas, rekolekcijos, „lengvosios pratybos“ ir t. t.

  1. Konkrečių eksperimentų arba „bandymų“ pasirinkimas ir jų atlikimo būdas priklausys nuo to, kokį pašaukimo atpažinimo etapą yra pasiekęs suinteresuotas asmuo. Taip pat svarbu atsižvelgti į KG bendruomenę besirenkančio žmogaus amžių: subrendusiems pasauliečiams, kurių gyvenimo luomas jau yra apibrėžtas, siūloma rinktis kitokius eksperimentus nei jaunimui, kuriems pašaukimo atpažinimas pirmiausia siejasi su gyvenimo luomo pasirinkimu.

 

 

 

 

  • Naudotis asmeniniu palydėjimu

 

  1. Su dvasios palydėtoju reguliariai susitinkame ne tam, kad klaustume patarimo, ką turime daryti, o tam, kad su kitu žmogumi pasidalytume asmenine patirtimi ir aiškiau suprastume, ko Dievas iš mūsų prašo. Tik išskirtiniais atvejais palydėtojas ką nors pabrėžia, paryškina ar duoda patarimą. Ieškant ir atpažįstant savąjį pašaukimą, dvasinis palydėjimas yra būtinas.[56] Jis ypač naudingas prieš ir po kasmetinių Pratybų.

 

  1. ATSIDAVIMAS MISIJAI

 

  1. Apaštalinės misijos prasmė

           

  1. 1.       Jėzaus misija[57]

 

  1. Evangelijose, ypač Evangelijoje pagal Joną, Jėzus mums pristatomas kaip Tėvo siųstasis. Ši pasiuntinybė suteikia prasmę jo gyvenimui ir buvimui tarp mūsų. Galų gale Jėzaus asmenį suvokiame tik per Tėvo jam patikėtą misiją. Tačiau iš tiesų ši misija Jėzui nepriklauso, tai yra dovana, gauta iš Tėvo.[58]
  2. Jėzus atlieka savo misiją, tobulai vienydamasis su Tėvu.[59] Štai kodėl sūniškumas yra gelminė Jėzaus asmens tikrovė. Jo gyvybė yra Tėvo gyvybė, kurią jis suteikė Jėzui.[60] Šią gyvybę Jėzus teiks žmonėms, dėl to tikintieji gyvens per Sūnų.[61]
  3. Kadangi Jėzus yra Sūnus, jo gyvybė yra Tėvo gyvybė ir jo misija yra Tėvo jam patikėtoji. Jėzus puikiai žino nesąs savo misijos šeimininkas. Į pasaulį jis atėjo ne kaip „savarankiškas“ veikėjas, bet tam, kad išpildytų Tėvo jam pavestą misiją, nes jis ir Tėvas yra viena ir gyvena visiškoje Dvasios vienybėje (Dievas tuo pat metu yra Trejybė ir Vienovė).[62]
  4. Jėzaus misijos tikslas – kad visi žmonės, Tėvo mylimieji, pasiektų vienybę su Trejybės Dievu: nuo šiol mes visi esame pakviesti į Dievo pilnatvės gyvenimą.[63] Jėzus tuo pat metu yra ir pasiuntinys, ir žinia.[64]

 

1.2.       Bažnyčios misija

        

  1. Bažnyčia – tai Dievo sukviestas sambūris „tų, kurie tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo nešėją bei vienybės ir taikos pradmenį“; Bažnyčia buvo įsteigta, „kad visiems ir kiekvienam būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas.[65] Tokiu būdu Bažnyčia yra išganymo sakramentas konkrečioje mūsų pasaulio istorijoje.[66]
  2. Veikiant Šventajai Dvasiai, Bažnyčia yra prisikėlusio ir gyvojo Jėzaus „regimas kūnas“. Bažnyčia išlieka dėl to, kad tęsia bei sudabartina Sūnaus misiją. Veikiama Šventosios Dvasios, ji, kaip Sūnaus misijos sakramentas, keliauja per neramią žmonijos istoriją link visų mūsų bendrystės pilnatvės Kristuje ir Tėve. Be Sūnaus misijos Bažnyčia būtų niekas, ji prarastų bet kokią prasmę.[67]

 

  • 3.       Sakramentinis misijos matmuo

 

  1. Jėzus yra Tėvo meilės sakramentas, o Bažnyčia yra Jėzaus – žmonijos gyvasties ir išgelbėjimo – sakramentas. Iš meilės gimęs Tėvo kvietimas veiksmingai įgyven-dinamas Jėzuje ir per jo misiją. Iš meilės gimęs Jėzaus kvietimas veiksmingai įgyvendinamas Bažnyčioje ir per jos misiją. Galų gale ši misija skleidžiasi per misiją pašauktųjų, kuriuos į Bažnyčią sukviečia Tėvo meilė.
  2. Krikščionis visų pirma yra tas, kurį „pagavo“ Tėvo meilė. Pašaukimas, kaip ypatingas ryšys su Viešpačiu, konkretėja ir tampa veiksmingas, kai kiekvienas krikščionis, gavęs Dvasią, Bažnyčioje ir per Bažnyčią yra pasiunčiamas į misiją pasaulyje.
  3. Atsižvelgdama tai, kas būdinga įvairių krikščionių bendruomenių charizmoms,[68] ir konkrečiai tarpininkaudama, Bažnyčia patiki Jėzaus misiją krikščionims. Ši misija iš tiesų tampa Jėzaus misija, kai reiškiasi konkrečiai. Tėvo patikėta misija įgyvendinama per Jėzaus kūną, o Jėzaus patikėta misija – per Bažnyčios kūną. Ji apima kiekvieną tikintįjį, kiekvieną tikinčiųjų grupę, kiekvieną bendruomenę ir kiekvieną vietos Bažnyčią, atliekančią savo misiją, kuri pasireiškia konkrečią situaciją atitinkančiais regimais ženklais. Kiekviena Bažnyčios charizma savitu būdu įprasmina „pasiuntimą“ į šią misiją.
  4. Misijai būtina, kad Bažnyčioje ir Bažnyčios vardu kas nors siųstų ir kas nors būtų siunčiamas atlikti paties Jėzaus misijos.

 

  • 4.       Pranašiškas misijos matmuo

 

  1. Naujajame Testamente Jėzaus misija yra suprantama kaip pranašiška. Jėzus yra „tobuliausias Pranašas“,[69] kuris savo žodžiais ir veiksmais (=darbais) išpildo Tėvo jam patikėtą misiją. Misija nėra vien tik būdas būti pasaulyje, pirmiausia tai yra konkretus gestas[70] ir žodis.[71] Jėzaus mokiniai turi veikti ir būti priimami kaip pranašai, ko Jėzus juos ir moko.[72]
  2. Kiekvienas krikščionis yra pašvęstas[73] pranašiškai misijai. Tokia yra krikšto patepimo prasmė.[74] Šventoji Dvasia patepa pakrikštytąjį ir pažymi jį neišdildomu antspaudu.[75] Po šio patepimo ir krikščionis gali kartoti Jėzaus žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.[76] Taip per krikšto užpylimą ir patepimą pakrikštytasis įsitraukia į paties Jėzaus Kristaus, mūsų Mesijo ir Gelbėtojo, misiją.[77]

 

  • 5.     Gyvybinis misijos matmuo

 

  1. Būti krikščionimi – tai rengtis pranašiškai misijai. Ši misija turės keletą aspektų, iš kurių svarbiausias turbūt šis: įnešti vilties bei suteikti prasmės šiandienos vyrų ir moterų gyvenimui. Be abejo, neretai teks iškelti aikštėn blogį ir kietai kalbėti tiesos, kuria buvome pašvęsti, vardu. Tai reikalauja tam tikro gyvenimo ir mąstymo būdo, sugebėjimo priimti iššūkius įvairiose srityse: šeimos, socialinėje, politinėje, profe-sinėje ir t. t. Bet vien to nepakaks: reikės būti pranašu, getais ir žodžiu skelbiančiu Dievo karalystę.

 

  • 6.       Marija – misijos pavyzdys

 

  1. Kad Sūnaus misija būtų įmanoma, Dievo plane esminį vaidmenį suvaidino Marija.[78]

Apimta neįsivaizduojamos Dievo meilės, ji buvo pakviesta (pašaukimas) ir pasiųsta

atlikti misiją – suteikti kūną Sūnui mūsų pasaulyje.

  1.                       Marija priima Dievo kvietimą ir keliauja per kalnus (gestas), kad paskelbtų (žodis) gerąją naujieną Elzbietai. Priimtas slėpinys pažymės visą jos gyvenimą.[79] Ji taps pirmąja tikinčiąja, pirmąja krikščione.[80] Marijoje pagaliau išsipildo išgelbėjimo viltys ir troškimai, kuriuos vargšai sudeda vien tik į Dievo meilę. Marija irgi buvo „Jahvės beturtė“[81], dėl savojo neturto pasikliovusi vien tik Dievu. Jos paprastas ir varganas gyvenimo būdas taip pat buvo pranašiškas ženklas.[82]

 

  1.      KG bendruomenės misijos laukas

 

  1. Sutinkamai su Vatikano II susirinkimo nubrėžtomis gairėmis, pasauliečių misija KG bendruomenėje nėra nei suvaržyta, nei atskirta. KG bendruomenės misijos laukas beribis. Tai yra tarnystė pavieniams žmonėms bei visuomenei Bažnyčioje ir pasaulyje, stengiantis paveikti kiekvieno širdį bei keisti neteisingas struktūras, nešant išgelbėjimo Evangeliją kiekvienam bet kokioje situacijoje ir bet kokiomis aplinkybėmis.[83]
  2. Atsižvelgiant į KG bendruomenės pasaulietinį pobūdį bei pasaulio, veikiamo itin neteisingų struktūrų, didžiąją žmonijos dalį įklampinančių į skurdą ir vargą, padėtį, pirmutinė tarnystė, kurią Bendruomenė šiandien pašaukta atlikti, yra teisingumo principo įgyvendinimas vargšams.
  3. Kadangi KG bendruomenės nariai myli Dievą, mes įsipareigojame keisti pasaulį, kad Dievo vaikai jame galėtų gyventi oriai, pagal jo valią. Kiekviename žmoguje mes norime matyti Jėzų, kuris tapo panašus į mus, ypač – į labiausiai stokojančius.[84] Tad mūsų įsipareigojimas siekti teisingumo ir vargšų išvadavimo prasmingas tiek, kiek yra įkvėptas ir skatinamas Kristaus Dvasios.
  4. Mūsų pastangos siekiant teisingumo įgauna įvairius pavidalus, atsižvelgiant į skirtingas regionų kultūrines ir sociopolitines aplinkybes, gyvenimo būdą bei pragyvenimo lygį. Nepamirškime, kad vaisiai, kurių atkakliai siekiama Dvasinėse pratybose, – tai visų pirma sekti varganu ir nuolankiu Jėzumi, prašant tam Viešpaties malonės. Tikėti Jėzų Kristų – tai sekti Jėzumi, gyventi tikėjimu, gimdančiu teisingumą, ir pačiam tapti vargšu, kad galėtum sekti paskui beturtį Jėzų, būdamas labai arti jo. Paprastas gyvenimo būdas užtikrina mums apaštalinę laisvę, išreiškia mūsų solidarumą su vargšais ir sutvirtina tikėjimu paremtą mūsų pasirinkimą. Šis pasirinkimas neturėtų būti vien teorinis. Kalbėdamas apie neturtą, Ignacas prašė jėzuitų, kad „kartais jie akivaizdžiai tai parodytų“.[85]
  5. Teisingumo siekį reikia vertinti platesniame evangelizacijos, skelbiant Jėzų Kristų ir jo Karalystę, kontekste.

 

  1. KG bendruomenės misijos sklaida

 

  1. KG bendruomenė gauna atskirą – ignaciškąją – charizmą tarnauti Bažnyčios misijai. Ji pasireiškia bendruomenės narių pasiuntimu į konkrečią apaštalinę misiją, kuri yra bendruomeninės įžvalgos rezultatas. Suprantama, ne visada lengva rasti geriausią būdą „pasiųsti į misiją“, bet viena aišku: tie, kurie pasirinko ignaciškąją charizmą, visų pirma yra apaštalai, gavę Bažnyčios misiją. Tad jie turi teisę žinoti esą siunčiami bendruomenės, su kuria dalijasi savuoju pašaukimu. Bendruomenė juos aiškiai „pasiunčia“, o jiems atliekant konkrečią misiją „lydi“ apaštaliniu įžvalgumu.

  

  • Individuali misija

 

  1. Žmones, jautrius mūsų pasaulio vyrų ir moterų poreikiams, veikia santykiai su kitais žmonėmis bei atidumas laiko ženklams. Toks ryšys su tikrove pažadina asmeninius pašaukimus, leidžiančius sekti paskui Viešpatį konkrečiu būdu.
  2. Kvietimas sekti Jėzumi (pašaukimas) darosi apčiuopiamas, asmeniškai ir konkrečiai atsakant į šį kvietimą. Šis pradinis kvietimas plėtosis per konkrečią veiklą tarnaujant artimui, tačiau, kad jis taptų misija, bendruomenė turės išgirsti individualius kvietimus, padėti juos atpažinti ir pagaliau kiekvieną išsiųsti į misiją.[86] Šiuo atveju turėtume kalbėti apie individualų veikimą Bažnyčios misijoje.

 

 

 

  1. Kiekvienam KG bendruomenės nariui veiklos laukas tampa konkrečiu įvairiose jo, kaip pasauliečio, gyvenimo srityse: šeimoje, politinėje veikloje, darbe, bendruomenė-je, vietos Bažnyčioje ir t. t.[87]

 

  • Grupės misija

           

  1. Veikti galima ne tik asmeniškai, bet, atsižvelgiant į aplinkybes bei atsiliepiant į tos pačios bendruomenės ar kitų bendruomenių narių poreikius, ir su grupe. Toks apaštalinis veikimas taip pat išreiškia individualų pašaukimą, gautą iš Dievo. Šiuo atveju bendruomenė veiklą gali prilyginti misijai, ją pripažindama ir „pasiųsdama“ veikti. Taip pat derėtų nepamiršti ir grupės veikimo Bažnyčios misijoje. Neretai veikla, tekusi grupei, bus nelyginant Dievo dovana, kad jos apaštalavimas būtų veiks-mingesnis.
  2. Kai neturto dvasia persiėmusios Bažnyčios institucijos suvoks savo nepajėgumą, jos pajus poreikį bendradarbiauti su kitais tikinčiųjų ar netikinčiųjų sambūriais, prisidedant prie Jėzaus misijos – tarnauti labiausiai nuskriaustiems. Dalijimasis asmenine bei grupine misija su tikinčiaisiais ir netikinčiais krikščionims visada turėtų būti „Bažnyčios misija“.

3.3.       Bendroji misija

           

  1. Bendrą misiją KG bendruomenei, kaip Bažnyčios sambūriui, patikėjo Kristus. Ši misija yra Bendruomenės pasirengimas atsiliepti į didžiausius šiandienos pasaulio poreikius ir lūkesčius. Tai jos būdas skelbti Gerąją Dievo meilės Naujieną šiuo istoriniu momentu. Bendroji misija pasireiškia tam tikrais prioritetais bei apaštalinio veikimo bruožais.
  2. Tai nereiškia, kad visi KG bendruomenės nariai turi veikti tą patį. Užduotys gali būti skirtingos. Bendra yra misija – ne vien savo kilme, bet ir kryptingumu. Kiekvienas savitu būdu gina tas pačias vertybes, siekia to paties, suteikdamas veiklai tuos pačius prioritetus. Taigi čia kalbame apie bendrą veikimą Bažnyčios misijoje.

 

  1. Rasti savo misiją KG bendruomenėje

 

  1. Ignaciškoji pedagogika, kuri remiasi santykiu su tikrove, visus, o ypač jaunimą, ragina gebėti pajusti mūsų pasaulio kančią, skurdą ir nesantaiką.[88] Tokiai patirčiai apibūdinti Ignacas naudojo klasikinį terminą: „bandymai“.[89] Jie keičia žmones iš vidaus, padėdami įgyti visiškai naują požiūrį į tikrovę. „Bandymai“ Ignacui buvo nelyginant „sakramentai“, paženklinantys žmogaus gelmę. KG bendruomenei būtų pravartu rasti konkrečių būdų, kaip įgyti šitokią gyvenimo patirtį.
  2. Po tokio „tikrovės krikšto“, gerokai pranokstančio paprastą sociologinę analizę, atsiranda tam tikras jautrumas laiko ženklams.
  3. Antra vertus, ieškant savo misijos KG bendruomenėje, svarbu nuoširdžiai atsiduoti vietos ir visuotinei Bažnyčiai, ką Ignacas ir jo bendražygiai darė kiekvieną akimirką.
  4. Visada atidūs laiko ženklams ir pasirengę tarnauti Bažnyčiai KG bendruomenės nariai netruks išgirsti konkrečių kvietimų, kurie asmeninio ir bendruomenės apaštalinio įžvalgumo dėka taps misija. Tačiau nereikia pamiršti, kad pirmasis šios įžvalgos etapas – tai nešališkumo („indiferencijos“), leidžiančio rinktis laisvai ir iš meilės, siekimas.
  5. Visą Dievo valios „ieškojimo“ ir misijos atpažinimo laiką reikia gerbti kiekvieno asmens ir atskiros grupės spartą bei priimti palydėtojo ar vadovo pagalbą.

 

  • Apaštalinis įžvalgumas  

 

  1. Apaštalinis įžvalgumas yra nuovokus ir kontempliatyvus subrendusio krikščionies  atidumas Dvasios veikimui per jo asmeninius įsipareigojimus: šeimoje, profesinėje veikloje, visuomenėje, Bažnyčioje. Šios įžvalgos tikslas – ieškoti ir atpažinti, kokiai asmeninei misijai kviečia Dievas. Kad šitas ieškojimas būtų nuoširdus, krikščionies širdis turi liepsnoti ta pačia ugnimi, kokia dega Kristaus širdis.[90] Taip pat reikia žinoti, kad Dievas savo valią gali apreikšti įvairiais būdais. Dėl to reikalingi tam tikri kriterijai, padedantys misiją rinktis dėl „didesnės Dievo garbės“ bei visuotinio gėrio.

Kai įžvalgą atlieka bendruomenė – kas ypač būdinga KG bendruomenei – būtini šie elementai:

 

          4.1.1.       Asmeninė ir bendruomeninė malda

 

  1. Įžvalga nuo pradžios iki galo yra pagrįsta malda. Prisimindami, kad mes buvome

sukurti „Dievą šlovinti, garbinti ir jam tarnauti“,[91]asmeninę ir bendruomeninę maldą bei įžvalgumą, kasdienę sąžinės peržvalgą bei dvasinį vadovavimą mes laikome svarbiomis priemonėmis, ieškant Dievo bei jį atrandant visuose dalykuose.“[92]Didžiadvasiškai ir kilniaširdiškai[93] mes norime Viešpaties prašyti atsidavimo jam dovanos bei sugebėjimo pažinti jo valią mus supančiame pasaulyje. Šiuos prašymus, kurie itin svarbūs mūsų asmeninėje maldoje, per visą įžvalgos laikotarpį išsakome ir bendruomenės susitikimuose.

 

4.1.2.       Sąlytis su tikrove

 

  1. Mes pripažįstame, kad mūsų susitikimo su Dievu vieta yra visas pasaulis. Dėl to būtina užmegzti ryšį su viskuo, kas mus supa, kad taip atpažintume, kur esame kviečiami. Kadangi mūsų misijų laukas yra beribis,[94] bandydami suprasti, kokia turėtų būti mūsų asmeninė misija, juo labiau neturime riboti savo akiračio. Viešpats mums kalba per mūsų bendruomenę, jos dabartį ir praeitį; taip pat jis mums kalba ir Bažnyčioje bei mūsų šalyje.[95] Tad jo veikimą galime pajusti per asmeninį[96] ar grupės apaštalavimą, taip pat bendradarbiaudami su kitais,[97] kurių veiklos vaisiai mums žinomi. Akivaizdūs šiandienos Bažnyčios ir pasaulio poreikiai taip pat išsako Viešpaties kvietimą. Stengiamės vis geriau į jį atsiliepti žinodami, kad „meilė turi būti rodoma daugiau darbais negu žodžiais.[98]

 

  • Mūsų ignaciškoji charizma

 

  1. Gerai žinome, kad mūsų Bendruomenės pašaukimas, charizma ir apaštalinis įžvalgumas kyla iš Dvasinių pratybų ir yra išaiškintas KG bendruomenės Bendruo-siuose principuose. Mūsų gyvenimas turi prasmę tik tuomet, jeigu visame kame trokštame ir ieškome „kuo didesnės Dievo, mūsų Viešpaties, šlovės ir garbės“ (DP, 189). Prisiminkime, kad „mūsų gyvenimas iš esmės yra apaštalinis“ ir kad „KG bendruomenės misijos laukas yra beribis“; mes esame „keliaujančios Dievo tautos nariai,“ „iš Kristaus gavę misiją savo nusistatymu, žodžiais ir veiksmais būti jo liudytojais visiems žmonėms“.[99]

 

4.1.4.       Dvasios judesiai

 

  1. Šv. Ignacas mokėjo atpažinti vidinius dvasios judesius. Autobiografijoje, rašydamas

apie laiką, kai dar gyveno savo namuose Lojoloje, pasakoja, kad „kartą jam prasivėrė

akys, ir jis ėmė stebėtis šiuo skirtingumu bei apie jį galvoti. Iš patirties matė, kad po vienų minčių likdavo liūdnas, o po kitų linksmas. Taip pamažu pradėjo pažinti jame veikiančias skirtingas dvasias: vieną iš demono, kitą iš Dievo.“[100]

  1. Vėliau Manrezoje atlikdamas originalų Dvasinių pratybų eksperimentą, jis giliau  suvoks, kokie įvairūs yra dvasios judesiai ir kaip svarbu juos suprasti norint atpažinti Dievo valią. Kadangi mes irgi esame išugdyti Pratybų mokykloje, galime toliau stengtis gilintis ir aiškintis, kokius vidinius judesius sukelia mūsų požiūris į supančią aplinką. Tai mums ir Bendruomenei padės pažinti, ko Viešpats iš mūsų nori.

 

4.1.5.     Vyksmas grupėje

 

  1. Kiekvienas Bendruomenės narys ir melsdamasis, ir kasdieniame gyvenime pajunta įvairių vidinių judesių. Apie juos jis galėtų atvirai pasikalbėti ir savo patirtimi pasidalyti grupėje. Suvokta asmeninė patirtis ir įvardyti dvasios judesiai leis pamatyti, ar tai jį skatina nuoširdžiau tarnauti ir labiau šlovinti Dievą.
  2. Jei grupėje jau yra įsišaknijęs tarpusavio pasitikėjimas, vadovui padedant, ji pati nusprendžia, kaip tai turėtų vykti. Labai svarbu, kad kiekvienas nuolatos stengtųsi klausytis kitų ir vengtų bet kokių ginčų, jei jie nėra būtini įžvalgai atlikti.
  3. Elementai, kuriuos ką tik priminėme, ir sudaro prielaidas apaštalinei įžvalgai. Tą būtina prisiminti per visą jos eigą. Kalbant apie bendruomeninę įžvalgą, reikia pabrėžti, kad čia būtina nuolatinė gero vadovo parama Net jeigu įžvalga buvo asmeninė, patyrusi dvasios palydėtojo paspirtis tikrai nepakenks.

 

4.2.       Apaštalinis įžvalgumas – nuolatinė nuostata

         

  1. KG bendruomenės narys, siekiantis, kad apaštalinis įžvalgumas taptų įprasta dvasine nuostata, vienaip ar kitaip turi remtis tuo, kas paminėta anksčiau. „Kontempliacijos Dievo meilei įgyti“ vaisiai Pratybų pabaigoje[101] yra vidinis pažinimas „tokios daugybės gėrybių, kad tikrai jas pripažindamas, visame kame galėčiau mylėti ir tarnauti jo Dieviškajai Didybei“. Skatinamas šios dėkingos meilės, šv. Ignacas kviečia mus kaskart vis aiškiau įsisąmoninti, kad Dievas yra ir veikia mūsų gyvenime.
  2. Kad apaštalinis įžvalgumas taptų nuolatiniu nusistatymu, labai svarbūs yra tyrimai.[102] Pratybų autorius mums siūlo keletą tyrimo būdų, ypatingai pabrėždamas bendrąjį sąžinės tyrimą (arba dienos peržvalgą), kurios tikslas yra mums padėti „visame kame mylėti ir tarnauti“ primenant, kad „meilė turi būti rodoma daugiau darbais negu  žodžiais.“ Ignacui dienos peržvalga yra tikras pokalbis, kupinas nuolankaus dėkingu-mo, persmelktas tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės.[103]
  3. Atliekantis šią „dvasinę pratybą“ siekia tapti apaštalu, visą dieną bendradarbiavusiu su pačiu Jėzumi, kaip siūloma Karalystės meditacijoje: „Kas nori eiti su manimi…“[104] Apaštalu, kuris, dienai baigiantis, „kaip draugas kalbasi su draugu“,[105] stengiasi pamatyti, ką Viešpats per šį laiką nuveikė jame ir su juo. Jis prašo malonės ir rytoj gyventi taip, kad kiekvieną akimirką galėtų dalytis su Jėzumi jo misija.
  4. Taigi peržvalga yra būtinas stabtelėjimas apaštalo kelyje, sustojimas, leidžiantis jam peržvelgti nueitą kelią ir drauge kaupti jėgas, kad rytoj vėl leistųsi į kelionę su nauju vidiniu polėkiu ir dar aiškiau matydamas kelią. Nuolatinis sąžinės tyrimas yra pamatinis ugdant „veiklų kontempliatyvųjį“, ieškantį Dievo ir jį randantį visuose dalykuose.

 

4.3.       Apaštalinio įžvalgumo kriterijai

 

  1. KG bendruomenės Pagrindiniai principai pabrėžia apaštalinio įžvalgumo svarbą.[106] Renkantis tarnystę ir atskirą misiją, jie siūlo tam tikrus vertinimo kriterijus, atsižvelgiančius į tai, ką pateikė šv. Ignacas. Visa, kas kyla iš jo vizijos, įskaitant ir apaštalinį įžvalgumą, turi magis ženklą. Ignaco užsidegimas siekti didesnės Dievo garbės iš tiesų jį skatino ieškoti veiksmingiausių priemonių padėti artimui.
  2. Labiausiai tinkamas priemones galime atpažinti padedant Kristaus Dvasiai, kontempliuodami Išganytojo gyvenimą ir naudodamiesi taisyklėmis, leidžiančiomis atskirti iš tos pačios Dvasios kylančius vidinius judesius. Šiuo atveju širdimi turėtume pasikliauti labiau nei galva. Vis dėlto, kad konkrečiomis aplinkybėmis artimui galėtume pasitarnauti geriausiai, Ignacas siūlo ir keletą racionalių kriterijų (žr. „trečiasis pasirinkimo laikotarpis“).
  3. Ignaciškieji apaštalinio įžvalgumo kriterijai aptinkami ne vien Pratybose, ypač jie dažni Ignaco Autobiografijoje, pasakojančioje apie jo asmeninę dvasios kelionę. Taip pat ir laiškuose Ignacas neretai apibūdina strategiją, numato tikslus ir siūlo priemones jiems pasiekti. Tačiau tik Jėzaus Draugijos Konstitucijose[107] kriterijus, reikalingus renkantis apaštalinę tarnystę,[108] Ignacas susistemina. Šie kriterijai gali padėti atpažinti mūsų asmeninę apaštalinę misiją.[109] Pvz., ten rašoma, kad Draugijos nariai turi būti atviri tam, kas „skubiausia ir visuotina“. Tai tinka ir KG bendruomenei.

 

 

 

 

 

  1. KRIKŠČIONIŠKO GYVENIMO BENDRUOMENĖ

 

  1. Krikščioniško gyvenimo bendruomenė visų pirma yra savitų bruožų turinti krikščionių bendruomenė. Kad geriau suprastume, kokie yra skiriamieji KG bendruomenės bruožai, trumpai peržvelgsime specifinį mūsų augimo ir brandos kelią, o po to detaliau – kaip bendruomenė atlieka pareigą, ugdydama ir brandinama savo narius.

 

  1.  KRIKŠČIONIŠKO GYVENIMO BENDRUOMENĖS VYSTYMASIS

 

  1. Biblinio tikėjimo kontekstas mums primena, kad Dievas kreipiasi ne vien į atskirus žmones, bet ir įsteigdamas, pvz., vienuolinę ar pasauliečių bendruomenę, tokią kaip KG bendruomenė.
  2. Šv. Ignaco Dvasinės pratybos yra ypatingas KG bendruomenės dvasingumo šaltinis. Jį įkūnijusioje mūsų Bendruomenėje kiekvienas narys išgyvena tą pačią malonės istoriją, kurioje yra pažado laikotarpis, pašaukimas, kylantis vis didesnis pasitikėjimas ir gimstanti viltis; taip pat ir krizių momentai, kai Bendruomenė jaučiasi tai nutolstanti nuo Dievo, tai vėl prie jo priartėjanti ir geranoriškai priimama; per susitaikinimą ir tarpusavio priėmimą ji patiria atkuriančią Dievo meilę, o atpažindama Dievo pašaukimą bręsta, tapdama apaštalinio įžvalgumo Bendruomene.
  3. Paprastai iš pradžių ji susiburia kaip „bičiulių Viešpatyje“ grupelė. Tai suteikia pradinį kryptingumą ir pagrindžia bendruomeniniam augimui būtiną pamatą. Kad nuo pat pradžių būtų galima pasinaudoti turtu, kurį „bičiulių Viešpatyje“ grupelė puoselėja, ji iš tiesų privalo gyventi Dievu.[110]
  4. Šio didžia viltimi paženklinto laikotarpio pabaigoje bendruomenė galbūt patirs krizę, jaus įtampą ar „kolektyvinę kaltę“. Palydėtojo užduotis – padėti šį metą išgyventi ir suvokti kaip augimo, išgryninimo, susitaikinimo Kristuje ir su Kris-tumi laiką (pirmoji Pratybų savaitė).
  5. Per šią patirtį išryškėja naujas bendruomenės narių troškimas: būti drauge su Kristumi, atliekant jo misiją pasaulyje, savo asmeninį gyvenimą vis labiau kreipiant pagal šį pasirinkimą (antroji ir tolesnės Pratybų savaitės). Tam būtina turėti sąlytį su šio pasaulio varguoliais, atstumtaisiais ir kenčiančiaisiais, nuolat remiantis individualiai atliktomis ir, jei įmanoma, visomis Dvasinėmis pratybomis. Dabar ateina pašaukimo atpažinimo metas (jaunimui – gyvenimo luomo, profesijos pasirinkimas; vyresniems – „gyvenimo taisymas“), po to – asmeninis ir bendruomeninis atsivėrimas apaštaliniam įžvalgumui, nuolatinis pasirengimas sekti Kristumi, priimant jo gyvenimo būdą.
  6. Taip bendruomenė tampa apaštaline bendruomene žmonių, kurie nori „sekti Jėzumi Kristumi, būdami arti jo, bei dirbti su juo, statant Karalystę, ir atpažinę, kad Krikščioniško gyvenimo bendruomenė yra jų asmeninis pašaukimas Bažnyčioje.[111] Taip jie drauge su ja prisiima nuolatinį įsipareigojimą. Bendruo-menės nariai padeda vieni kitiems įgyvendinti savo apaštalinį užsidegimą tinkamai tarnauti Bažnyčiai.

 

  1. Čia kalbame ne vien apie apaštalų bendruomenę, t. y. bendruomenę žmonių, daugiau ar mažiau įsitraukusių į apaštalinę misiją, bet apaštalinę bendruomenę, kurios nariai, nors ir atlikdami skirtingas užduotis, tarpusavyje dalijasi savo išgyvenimais, tuo, kaip jie atlieka savo misiją, ir drauge peržvelgia jos turinį. Jie yra pasiųsti Bendruomenės, kuri padeda įsisąmoninti ir įvertinti, kokiu būdu jie seka paskui Tėvo siųstąjį Jėzų Kristų.
  2. Vyresniesiems paprastai svarbiausia misija yra jų šeimoje. Dėl to laikas, atiduotas Bendruomenei, turi būti vertinamas rimtai ir griežtai. Susirinkimai bei kiti Bendruomenės renginiai turi būti organizuojami atsižvelgiant į šią misiją. Bendruomenės gyvenimo ritmas dabar jau nebėra toks kaip ankstesniais etapais, kai nariai dar tik įtvirtino savo žmoniškąjį, profesinį ir krikščioniškąjį ugdymą. Nuo šiol reikės daugiau lankstumo ir vaizduotės.

 

  1. KRIKŠČIONIŠKO GYVENIMO BENDRUOMENĖS APIBŪDINIMAS

 

  1. Gyvenimo bendruomenė

 

  1. Stengdamiesi kuo geriau parengti bendruomenės narius apaštaliniam liudijimui ir tarnystei, ypač mūsų kasdienėje aplinkoje, į bendruomenę buriame žmones, jaučiančius neatidėliotiną poreikį, kad visą jų žmogiškąjį gyvenimą apimtų krikščioniško tikėjimo pilnatvė, kaip siūlo mūsų charizma.“[112]
  2. KG bendruomenės pašaukimas yra bendruomeninis: jis įgyvendinamas Bendruo-menei padedant. Įsitraukimas į Pasaulio bendruomenę vyksta per laisvai pasirinktą dalinę bendruomenę,[113] susidedančią daugiausiai iš dvylikos narių, dažniausiai turinčių panašią gyvenimo patirtį.[114] Ši „bičiulių Viešpatyje“ bendruomenė yra pašaukta palydėti savo narius, ir kai jie bando atpažinti asmeninį pašaukimą, ir jų, kaip Kristaus bendradarbių, gyvenime.[115] Galima teigti, kad bendruomenė yra išskirtinė priemonė, padedanti ignaciškajam dvasingumui skleistis jos narių gyvenime ir apaštalinėje tarnystėje.[116]
  3. KG bendruomenė yra „žmonių sambūris Kristuje, jo mistinio Kūno ląstelė“, tikėjimu ir bendru pašaukimu besiremianti labiau nei žmoniškuoju panašumu. „Mes esame susiję bendru įsipareigojimu, bendru gyvenimo būdu ir tuo, kad pripa-žįstame bei mylime Mariją, kaip mūsų motiną.“[117]
  4. Jeigu Bendruomenės nariai tarpusavyje ir su kitais gyvena broliškai bendraudami, pati Bendruomenė liudija pasauliui Gerąją Kristaus Naujieną.
  5. Net jeigu, išskyrus atskirus atvejus, KG bendruomenės nariai negyvena po vienu stogu ir nesidalija bendru gėriu, tai yra gyvenimo bendruomenė, nes ją vienija konkreti meilės ir veiklos patirtis,[118] ir jos nariai įsipareigoja:

* atsiliepti į tą patį Bažnyčios pašaukimą bei priimti jo sąlygojamą gyvenimo būdą;[119]

* dalytis įvairiomis savo egzistencijos problemomis, siekiais ir planais;

* padėti vieni kitiems išgyventi krikščioniško tikėjimo pilnatvę;[120]

* nepaisant asmeninės padėties skirtingumo – amžiaus, būdo ypatybių, aplinkybių, pareigų (ir t. t.) – atlikti bendrą misiją.[121]

  1. KG bendruomenės pedagoginis uždavinys – tarpusavio pagalba dvasiniu bei apaštaliniu aspektu ugdant narius, juos mokant vienyti gyvenimą ir tikėjimą. Kad nariai geriau pasirengtų liudijimui ir apaštalinei tarnystei[122], bendruomenės gyvenime išlieka ta pati dinamika, kaip ir atliekant Dvasines pratybas.[123].
  2. KG bendruomenė savo nariams sudaro palankias sąlygas lavintis žmogiškai, dvasiškai ir apaštališkai, ypač per:

* bendruomeninę apaštalinę veiklą ir bendruomenės narių įsitraukimą į bendrą

misiją;

* kiekvieno žmogaus, ypač vyresniųjų narių, liudijimą apie savo gyvenimą;

* ugdantį pasidalijimą maldos išgyvenimais ir bendro gyvenimo peržvalga, ben-

druomeninį įžvalgumą bei bendrų interesų aptarimą;

* grupės gyvenimą ir komandinį darbą, gimdantį vidinės laisvės pojūtį ir skati-

nantį atsiverti kitiems, ugdantį gebėjimą suprasti ir atleisti, atsisakyti asmeninių

norų, žadinantį jautrumą kito žmogaus poreikiams ir nuovokumą į juos atsilie-piant;

* tarnystę vietos, nacionalinei ir pasaulio Bendruomenei.

  1. Konkrečiausia šio bendruomeninio gyvenimo išraiška yra susirinkimas, vykstantis

kas savaitę arba kas antrą savaitę. Kad grupė bręstų, reguliarumas būtinas.[124] Šiuo-

se susirinkimuose įveikiami KG bendruomenės ugdymo etapai, susipažįstama   tarpusavyje, o bendruomeninius ryšius stiprina abipusiški meilės ir tarnystės gestai. Čia numatoma ir įvertinama apaštalinė Bendruomenės tarnystė.

  1.    KG bendruomenės gyvenimas yra sutelktas į Eucharistiją, dėl to ją švenčia visi jos nariai.[125] Taip jie sakramentiniu būdu išreiškia brolišką bendrystę, pagrįstą ryšiu, esančiu tarp Kristaus ir Bažnyčios.

 

  1. Bendruomenė, atliekanti misiją

 

  1. Misija KG bendruomenei itin svarbi, nes tai yra jos ir netgi pačios Bažnyčios egzistavimo priežastis. Misija įprasmina tai, kas Bažnyčia yra ir ką ji veikia.[126] KG bendruomenė yra atliekanti misiją, arba apaštalinė bendruomenė.

 

  • 1.       Misija visada bendruomeninė

              

  1. Net jeigu apaštalinė tarnystė yra individuali, ją apima misija, gauta iš KG

bendruomenės, o ši misija visuomet yra bendruomeninė.

  1. Bažnyčios pasiuntimas suteikia misijos pobūdį apaštalinėms užduotims bei KG bendruomenės narių humanitarinei pagalbai. Pasaulio bendruomenė, kaip integrali Bažnyčios gyvenimo ir misijos dalis, yra pagrindinė mūsų misijos, kurią gauname nacionalinėje ir vietos bendruomenėje, laiduotoja.
  2. Tarp kitko, misija yra bendruomeninė dėl to, kad tai yra vietos, nacionalinės ar pasaulio bendruomenės įžvalgumo vaisius. Renkantis misiją, asmeninį įžvalgumą Bendruomenė papildo savo įžvalga.
  3. Netgi tuo atveju, jei grupelė ar vietos bendruomenė ir nėra geriausia struktūra,    laiduojanti apaštalinę veiklą, arba ne vien tik čia kyla visos iniciatyvos, atpažįstant misiją ji yra būtina. Norėdami nustatyti bendrus apaštalinius prioritetus bei siekdami geriau įsitraukti į visuotinę misiją, turėtume kreiptis į svaresnes struktūras, tokias kaip Pasaulio ar Nacionalinės bendruomenės Generalinė asamblėja arba Vykdomoji taryba.

 

  • Bendruomenės apaštalinis įžvalgumas

              

  1. Tai praktinis įgyvendinimas to, ką Vatikano II susirikimas pavadino laiko ženklų                                atpažinimu. Šis procesas turi tris aspektus:

Bendruomenė klausosi: dėl to ji sugeba išgirsti, kokie yra giliausi kitų žmonių troškimai, žino neatidėliotinus jų poreikius, suvokia, kokios užduotys yra skubiausios ir visuotinos, kaip jas reikia atlikti, kad priimti sprendimai, atsiliepiant į aštriausias ir visuotines pasaulio problemas, būtų kuo veiks-mingesni.

Bendruomenė meldžiasi prašydama atsidavimo malonės. Šios maldos vaisius yra Bendruomenės atvirumas ir gebėjimas klausytis. Mes stengiamės klausytis Dvasios, kuri mus kviečia tarnauti ir siunčia į misiją. Apie asmeninę maldą kalbamasi grupėje.

Bendruomenė svarsto, siunčia į misiją ir ją patvirtina. Ji sugeba priimti sprendimus, pasirinkti ir prisiimti apaštalines užduotis, kurias atliekant vienaip ar kitaip įsitraukia visi nariai.

 

  1. Pasaulio bendruomenė

 

  • KG bendruomenė yra visuotinė

 

  1.    Bendruomeninis krikščioniško gyvenimo pobūdis kelia ir tam tikrą įtampą, paprastai kylančią tarp to, kas atskira ir kas visuotina, tarp vietos ir pasaulio bendruomenės. KG bendruomenė iš esmės yra vietos gyvenimo bendruomenė, tačiau ji turi ir universalų matmenį.
  2.    Po įžvalgų, pradėtų 1979 m. asamblėjoje Romoje ir baigtų 1982 m. asamblėjoje Providense, Pasaulinė federacija nutarė sudaryti vieną Pasaulio bendruomenę, vadovaujamą Generalinių asamblėjų, suteikiančių ypatingą progą bendruo-meninėms apaštalinėms įžvalgoms, susijusioms su KG bendruomenės misija.
  3.    Pradžioje grupelė, susibūrusi apie tėvą jėzuitą Joną Leunį (Jean Leunis), įsteigė Marijos kongregaciją. Ši pirmoji ląstelė – Prima Primaria – greitai dauginosi ir davė pradžią daugeliui grupių, susietų su ja, kaip motinine bendruomene, 1574 m. veikusia Romoje. 1953 m. Marijos kongregacijos įkūrė Pasaulinę federaciją.
  4. 1967 m. buvo aprobuoti Bendrieji principai, o vidinis Marijos kongregacijų atsinaujinimas pasireiškė pavadinimo pakeitimu: Pasaulinė krikščioniško gyvenimo bendruomenių federacija. 1982 m. Pasaulinė asamblėja Providense pritarė, kad šis sambūris taptų viena Pasaulio bendruomene, vienijančia vietos bendruomenes. Nuo šiol kiekvienas KG bendruomenės narys, įsitraukdamas į vietos bendruomenę, priklauso Pasaulio bendruomenei: „Mūsų atsidavimas Pasaulio bendruomenei pasireiškia asmeniniu įsipareigojimu per laisvai pasirenkamą vietos bendruomenę“.[127]
  5. Taip Pasaulio bendruomenėje visuotinis KG bendruomenės pobūdis tampa akivaizdus. Kad KG bendruomenė yra visuotinė, turėtų įsisąmoninti visi vietos bendruomenių nariai – tai glūdi mūsų teologijoje, tuo remiasi mūsų ignaciškasis dvasingumas.
  • KG bendruomenės, kaip visuotinės, teologinis pagrindas yra

           Trejybė, Jėzus ir pasaulis

                             

  1. Pagrindiniuose principuose kalbama apie tris dieviškuosius Asmenis, kurie,   kontempliuodami susiskaldžiusią žmoniją, nusprendžia dovanoti save, taip išlaisvindami ją iš grandinių.[128] Šis gelbėjimo planas pasireiškia per Sūnaus įsikūnijimą ir – kaip malonę – pažadina KG bendruomenės narių troškimą dalyvauti Jėzaus Kristaus misijoje.
  2. Kuo esmingiau mes tikime Jėzumi Kristumi, tuo stipresnis darosi mūsų bendrystės su visais žmonėmis troškimas ir tuo labiau mes norime pasiekti už mūsų Bendruomenės esančius „visus geros valios žmones“,[129] kaip Trejybė tai daro Kristuje. 1979 m. Romoje buvo patvirtinta, kad:

› mes turėtume stengtis suvokti, kas iš esmės yra bendruomenė. Mūsų   Bendruomenė pašaukta atspindėti Dievo, kuris yra bendruomenė, šeimą;

› Bendruomenės nariai nori matyti ir kontempliuoti pasaulį, į kurį yra pasiųsti, taip kaip jį regi Švč. Trejybė, bei savo gyvenime atlikti užduotį, kurią įgyvendinti trokšta Amžinasis Karalius.[130]

 

3.3.       Bendruomenė, tarnaujanti pasauliui

                 

  1. Visuotinio KG bendruomenės matmens išdava: „Mūsų atsakomybė kuriant bendruomeninius ryšius neapsiriboja vietos bendruomene, bet siekia ir Nacionalinę bei Pasaulio krikščioniško gyvenimo bendruomenes, taip pat bendruomenes, kurioms mes priklausome (parapiją, vyskupiją), visą Bažnyčią ir visus geros valios žmones.“[131]
  2. Po Pasaulinės asamblėjos „Roma’79“ atlikome bendruomeninę įžvalgą, paska-tinusią priimti sprendimą Pasaulinę krikščioniško gyvenimo bendruomenių federaciją transformuoti į vieningą Pasaulio bendruomenę. Pagrindinės priežastys, skatinusios delegatus tai padaryti, yra šios:

* Jautrumas žmonijos poreikiams bei problemoms ir mūsų noras broliškai

padėti.[132]

* Atvirumas kitoms šalims ir kultūroms, konkretų tų šalių gyvenimą verti-

nant kuo platesniame kontekste.[133]

* Vizijos ir veiklos vienybė, matant pasaulio problemas.[134]

* Atvirumas tam, kas neatidėliotina ir visuotina. KG bendruomenės nariai iš

anksto niekam nėra numatyti ar paskirti, mes esame atviri viskam. Skirtingai

nei kitos Bažnyčios draugijos ar sambūriai, kurie savo apaštalavimą kreipia

kokia nors konkrečia linkme, KG bendruomenė yra atvira visiems Bažnyčios

ir pasaulio poreikiams, nors ir kokie jie būtų.[135]

* Bendruomenių tarpusavio praturtinimas.[136]

 

  1. Bažnyčios bendruomenė

    

  • Bažnytinis KG bendruomenės pagrindas

                 

  1. KG bendruomenė gimė ir vystosi Bažnyčioje, kur ji stiprina savo vienybę su pačiu Kristumi. Galiausiai „vienybė su Kristumi veda į vienybę su Bažnyčia, kur Kristus čia ir dabar tęsia savo išgelbėjimo misiją.“[137]
  2. Visų lygių KG bendruomenė yra pasirengusi tarnauti Dievo tautai. Pačia savo esme įsitraukusi į Bažnyčią, Bendruomenė prisideda prie jos:

* skatindama įvairių Bažnyčios charizmų ir tarnysčių bendrystę bei kolektyvi-

nę atsakomybę atliekant vienatinę Kristaus misiją;

* suvokdama, kad pati Bažnyčia nėra tikslas, bet „yra siunčiama skelbti ir vi-

sose tautose kurti Kristaus bei Dievo karalystę, ji pati yra šios Karalystės ūglys ir pradžia žemėje.“[138]

 

4.2.       KG bendruomenės ryšys su Bažnyčia

 

  1. a. Ištikimybė Kristaus žiniai

KG bendruomenė stengiasi kuo geriau pažinti Evangelijos doktriną bei apaštalų     perduotą tikėjimą, išsaugotą ir išaiškintą Bažnyčios bei patvirtintą jos mokymu.

 

  1. b. Dalyvavimas Bažnyčios gyvenime

KG bendruomenė nėra atsiskyrusi nuo krikščionių bendruomenės (parapijos, vyskupijos, vietos ir visuotinės Bažnyčios). Priešingai, ji yra integrali šios bendruomenės dalis ir tai išreiškia:

 

› savo liturginiu ir sakramentiniu gyvenimu, sutelktu į Eucharistiją, kurios

šventimas liudija meilės ir veiklos vienybę;[139]

› per neilgą savo egzistavimo laiką nuolat dalyvaudama Bažnyčios veikloje ir

raidoje, veiksmais bei jausmais tapatindamasi su jos likimu, būdama dėme-

singa jos poreikiams ir problemoms, džiaugdamasi dėl jos laimėjimų.

 

 

  1. Bendradarbiavimas Bažnyčios misijoje

Misiją, sutinkamai su KG bendruomenei būdingos veiklos užmojais ir sielovados prioritetais, gavusi iš Bažnyčios ir per Bažnyčią, savąjį indėlį Dievo tautai ir jos ganytojams Bendruomenė įneša apaštaline veikla bei turtinga ir originalia charizma, pasitarnaudama apaštaliniu įžvalgumu ir prisiimdama bendrą atsa-komybę.

 

  1. Solidarumas

KG bendruomenė ypač stengiasi būti atvira broliškai bendrystei su vargšais ir atstumtaisiais, kitaip sakant, su visais tais, kuriems Bažnyčioje ir pasaulyje labiausiai reikia pagalbos ir atramos; ji yra pasirengusi su jais dalytis savo gėriu ir tokios nuostatos laikosi kasdieniame gyvenime.

 


III. ĮSIPAREIGOTI KRIKŠČIONIŠKO GYVENIMO BENDRUOMENEI

 

                  KĄ APIE TAI SAKO BENDRIEJI PRINCIPAI IR NORMOS

 

  1. Norint tapti Krikščioniško gyvenimo bendruomenės nariu, reikia asmeninio pašaukimo. Per laikotarpį, apibrėžtą Bendrosiose normose, kandidatas susipažįsta su KG bendruomenės gyvenimo būdu. Šis laikas duodamas kandidatui, kad drauge su Bendruomene galėtų atpažinti savo pašaukimą. Kai sprendimas priimamas ir patvirtinamas Bendruomenės, narys įsipareigoja laikinai ir, Bendruomenei padedant, bando suvokti, ar gali gyventi KG bendruomenės dvasia bei siekti jos tikslų. Po tam tikro laiko, apibrėžto Bendrosiose normose, narys priima nuolatinį įsipareigojimą.“[140]
  2.   „Kad ir kokiu būdu įvyktų priėmimas, Bendruomenė turi padėti naujiems nariams įsisavinti KG Bendruomenės gyvenimo būdą ir nuspręsti, ar jie turi pašaukimą, gebėjimą ir norą taip gyventi, ar jie ketina įsipareigoti eiti tuo keliu, įsiliedami į platesnę Krikščioniško gyvenimo bendruomenę. Po tam tikro laiko (paprastai nuo 1 iki 4 metų) nauji nariai priima laikiną įsipareigojimą gyventi, kaip siūlo KG Bendruomenė. Siekiant šio asmeninio apsisprendimo, kaip priemonė itin rekomenduojamos Dvasinės pratybos.“[141]
  3. Laikinasis įsipareigojimas tęsiasi iki tol, kol po atliktos įžvalgos narys išreiškia norą prisiimti nuolatinį įsipareigojimą KG bendruomenei, nebent jis/ji laisvai palieka Bendruomenę arba yra iš jos pašalinamas/a. Laikotarpis tarp laikinojo ir nuolatinio įsipareigojimo paprastai turi būti ne ilgesnis kaip 8 m. ir ne trumpesnis kaip 2 m.[142]
  4.      „Prieš priimdamas nuolatinį įsipareigojimą Krikščioniško gyvenimo bendruo-menei, narys turi atlikti visas Dvasines pratybas vienu iš kelių galimų būdų (kasdieniame gyvenime, 30 dienų iš eilės ar per kelerių metų rekolekcijas).“[143]

 

  1. ĮSIPAREIGOJIMO PAGRINDAS

                

Kai keliame klausimą, kokios yra priežastys, skatinančios mus įsipareigoti KG bendruomenei ir tą įsipareigojimą pagrindžiančios, atskleidžiame net tris pagrindines, kurias čia išvardijame:

 

  1. Trejybės teologija

Įsipareigojimo KG bendruomenei šaknys slypi ne mumyse, o Dieve. Mūsų įsipareigojimo „Pradžia ir pagrindas“ yra Dievas, sudarantis su savo tauta neatšaukiamą sandorą. Pirmasis įsipareigoja Viešpats – visam laikui ir regimai. Dievas išreiškia šią sandorą gausiais išlaisvinimais, vykusiais per visą žmonijos istoriją. Tačiau akivaizdus to įrodymas yra Įsikūnijimas, per kurį jis mums „be šešėlio abejonės“ parodo, jog mus pamilo pirmasis ir kad jo sandora yra neatšaukiama.[144]

 

 

 

  1. Antropologija

Akivaizdu, kad mes – ne grynosios dvasios. Esame žmogiškos būtybės ir giliausios mūsų patirtys įgyjamos bei reiškiamos kūnu ir pojūčiais. Dėl to ir mūsų ryšys su Kristaus slėpiniu turi būti išreikštas regimais ženklais – sakra-mentais. Tačiau mes esame ir istorinės būtybės, gyvenančios tam tikru laiku, kuomet įgyjame ir savo dvasinę bei apaštalinę patirtį. Dėl to siekiame, kad priimant laikinąjį arba nuolatinį KG bendruomenės nario įsipareigojimą būtų įtraukti ir pojūčiai. Nuolatinis įsipareigojimas reikštų, kad nuo šiol pagrindinė nuoroda į mūsų gyvenimą bus visada ištikima Dievo meilė ir visa savyje talpinančio Kristaus slėpinio pilnatvė.[145]

 

  1. Bažnyčios bendruomenė

Savo pašaukimu gyvename ir misiją atliekame ne kaip atskiri individai, o bendruomenėje. Ir kartu su šia bičiulių ir bendrakeleivių Viešpatyje bendruo-mene skelbiame, kad mes esame Bažnyčioje ir drauge su ja. Bendruomenė turi teisę matyti, girdėti, jausti ir vertinti mūsų įsipareigojimą. Tai mums padeda gyventi taip, kaip esame įsipareigoję.[146]

  1. Įsipareigoti – tai laisvai ir regimai atsiduoti Viešpačiui bei jo tautai, nuoširdžiai atskleidžiant ir peržvelgiant, kaip tuo gyvename. Tai gestas, panašus į santuoką. Prieš Dievą ir bendražygius įsipareigodami gyventi šiuo dvasingumu, priim-dami atitinkamą gyvenimo būdą ir misiją, regimai parodome kitiems, kad mūsų pasirinkimas yra atpažintas bei patvirtintas kaip mūsų atsidavimo kelias. Mes viešai skelbiame, kad KG bendruomenė yra kūnas, kuriame mes gyvename charizma, gauta iš Šventosios Dvasios.
  2. LAIKINASIS ĮSIPAREIGOJIMAS

 

  1. Laikinojo įsipareigojimo etapai

 

  1. Skaitant Bendruosius principus ir Bendrąsias normas aiškėja, kad KG bendruomenės gyvenimo būdas kyla iš Viešpaties kvietimo kiekvienam jos nariui. Šis Viešpaties pašaukimas yra apaštalinis ir visuotinis, juo gyvenama vietos Bendruomenėje, kuri savo ruožtu veikia Bažnyčioje.
  2. Toks pašaukimo apibūdinimas geriau nei kas kita padeda suvokti pradinių etapų, rengiantis įsipareigoti KG bendruomenei, prasmę. Nuo pat pradžių tiems, kurie jaučia potraukį tokiam gyvenimo būdui, „Bendruomenė turi padėti (…) įsisavinti KG bendruomenės gyvenimo būdą ir patikrinti, ar jie turi pašau-kimą…“[147]
  3. Pašaukimas (arba kvietimas) pradžioje pasireiškia tarsi miglotas ir neapibrėžtas potraukis, tačiau jo pakanka ryšiams su KG bendruomene užmegzti. Jeigu kandidatas prisideda prie Bendruomenės, ši supažindina su priemonėmis,[148] leidžiančioms Šventajai Dvasiai jį brandinti. Priemonės jam pristatomos laipsniškai ir pedagogiškai. Šiuo momentu svarbų vaidmenį atlieka paly-dėtojas.[149]
  4. Keliaudamas toliau kandidatas ilgainiui turi kai ką nuspręsti: atlikti rekolek-cijas, vietos Bendruomenėje dalytis savo gyvenimo peržvalga, susipažinti su dvasios palydėtoju, dalyvauti apaštalinėje veikloje, Dvasines pratybas pradėti keturių ar aštuonių dienų rekolekcijomis ir t. t. Po truputį šie apsisprendimai skatina vis labiau įsitraukti į KG bendruomenės gyvenimą ir jam įsipareigoti. Įveikdamas šiuos etapus, kandidatas jaus „dvasios paskatas“, kurios padės pasitikrinti, ar šis kelias jam leidžia artėti prie Dievo ir užmegzti su juo glaudesnį ryšį. Įvairių lygių KG bendruomenė[150] padeda kandidatams, sudarydama palankią aplinką įžvalgoms, juos ugdydama ir skatindama įsitraukti į apaštalinę veiklą.
  5. Pagaliau ateina metas, kuomet kandidatas savo siela ir protu turi kelti klausimą, ar jis renkasi šį kelią, kuriuo jau tam tikrą laiką keliavo ir buvo lydimas (Bendrosios normos numato 1–4 metų laikotarpį), kaip Dievo kvietimą ir malonę. Ši įžvalga gali kilti spontaniškai, nesvarbu, kokiame kelio etape būtų kandidatas, arba, priešingai, tą padaryti prašoma, atsižvelgiant į Bendruomenės pedagogiką.

 

  1. Laikinojo įsipareigojimo tikslas ir prasmė

                

  1. Laikinasis įsipareigojimas parodo žmogaus norą tam tikram laikui priimti KG bendruomenės gyvenimo būdą, lūkuriuojant aiškaus ir galutinio apsispren-dimo. Šis etapas ir įsipareigojimas išreiškia troškimą ieškoti atsakymo į Dievo kvietimą ir atpažinti pašaukimą.
  2. Tiems, kurie jau yra reikiamai nusiteikę, šios paieškos ir atpažinimas vyksta dviem lygiais:

› renkantis gyvenimo luomą, jeigu tai dar nėra padaryta (aišku, kad vienuolinis gyvenimas ir nuolatinis įsipareigojimas KG bendruomenei yra nesuderinami);

taisant ir reformuojant gyvenimą, jeigu luomas jau pasirinktas.[151]

  1. Žmogus, kuris įsipareigoja stengtis atpažinti pašaukimą, jo nelaiko neabejotinu ir neatšaukiamu; priešingai, jis turi atidžiai įsiklausyti, kokio gyvenimo būdo ar būklės Bažnyčioje Dievas iš tiesų jam linki. Nepaisant to, kad kandidato pašaukimas dar nėra „nekintamas“, šitoks nusistatymas jau parodo jo ryšį su Bendruomene.
  2. Stengiantis atpažinti pašaukimą reikia prisiminti dar vieną svarbų aspektą: būtina suvokti, ar tai, „ko aš noriu ir trokštu“, kaip tik ir yra toks būdas gyventi su Dievu, kokį siūlo Bendruomenė. Žmogus, kuris stengiasi atpažinti pašauki-mą, klausia savęs, ar KG bendruomenėje mato kelią, atitinkantį tai, ko Dievas iš jo nori, ir ar jaučiasi „atviras, laisvas ir prasirengęs“ juo eiti bei, geriau apmąstęs sprendimą,[152] įsipareigoti gyventi apaštalinį gyvenimą.
  3. Šiame etape galimi įvairūs pasirinkimai. Pvz., susituokę žmonės kels klausimą, ar yra pašaukti gyventi taip, kaip siūlo Bendruomenė, savo santuokiniame gyvenime. Jauni žmonės kels klausimą, kokį gyvenimo luomą (pasauliečio, kunigo ar vienuolio) rinktis yra kviečiami. Kai kurie jauni ir vyresni žmonės jaus aiškų pašaukimą gyventi, kaip siūlo KG bendruomenė. Tačiau bus ir tokių žmonių, kurie Bažnyčios bendruomenei norės priklausyti kitokiu būdu. Tarp pastarųjų atsiras narių, supratusių, kad jų motyvas rinktis KG bendruomenę buvo daugiau emocinis ar socialinis, ir jie nuspręs toliau drauge nebekeliauti.
  4. Tuos jaunus ir vyresnius žmones, kurie KG bendruomenėje rado atsakymą į savo giliausius troškimus, šis etapas skatina atnaujinti įsipareigojimą gyventi taip, kaip siūlo Bendruomenė.
  5. Bendruomenėje priimtas ir jos patvirtintas laikinasis įsipareigojimas rodo tvirtą žmogaus ketinimą ieškoti Dievo valios, naudojantis ignaciškosiomis priemo-nėmis, o jį priėmusią bendruomenę skatina nesavanaudiškai pasiūlyti igaciškąją pedagogiką.
  6. Svarbu, kad laikinasis įsipareigojimas pasireikštų ne kokiomis nors prieder-mėmis, bet didžiadvasišku atsakymu, pagal „Evangelijos dvasią ir vidinį meilės įstatymą“ duotu „Dievui, kuris mus pirmas pamilo“.[153]
  7. Šv. Ignaco Dvasinės pratybos turėtų būti raktas pašaukimui įžvelgti. Ugdymo, parengiančio laikinajam įsipareigojimui ir išryškinančio apaštalinį pašaukimą, tikslas – visų pirma skatinti žmogaus nusiteikimą atlikti Dvasines pratybas.

 

  1. Kaip priimamas laikinasis įsipareigojimas

 

  1. Įsipareigojančiajam svarbu, kad jo troškimui ieškoti ir rasti Dievo valią, remiantis ignaciškaisiais metodais ir palydint Bendruomenei, būtų suteikta sakramentinė išraiška (ženklas, įgyvendinantis tai, ką reiškia). Vietos bendruomenė turi parodyti savo troškimą jį palydėti ir padrąsinti, siūlydama šv. Ignaco paliktas priemones. Ji taip pat privalo paaiškinti, kad šis įsipareigojimas susieja žmogų su Pasaulio bendruomene – apaštaliniu Bažnyčios kūnu.
  2. Laikinasis įsipareigojimas priimamas įvairiais būdais. Kiekvienais metais galima suburti jau keletą metų KG bendruomenės gyvenime dalyvaujančius žmones ir paraginti juos pamąstyti apie laikinojo įsipareigojimo prasmę – taip pažadinamas įžvalgumas. Nutarusieji tai padaryti, tarpusavyje susitars, koks metas jiems geriausiai tinka. Nacionalinė ar regiono Bendruomenė savo ruožtu kiekvienais metais taip pat pasiūlo datą (pvz., Pasaulinė KG bendruomenės diena, Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, Sekminės…), kuomet pageidaujantys gali priimti įsipareigojimą.
  3. Jei KG bendruomenei gerai vadovaujama, šis įžvalgos, pasirinkimo ir savęs dovanojimo etapas išgyvenamas sklandžiai. Jeigu to stinga, priežastys gali būti trys:

› Bendruomenės gyvenimas sustojo, kartojamasi, nebeinama į priekį;

› įsipareigojimas blogai suprantamas ar neteisingai įsivaizduojamas;

› sunkumų įsipareigoti kelia išoriniai veiksniai.

  1. Šiandien mums keliamas iššūkis – tai, kuo gyvename ir siekiame vidujai, atskleisti ir padaryti regimu Bažnyčios ženklu, suteikiant jam tokią prasmę, kad dvasiniu, teologiniu ir pedagoginiu požiūriu jis taptų patrauklus kitiems.

 

  1. NUOLATINIS ĮSIPAREIGOJIMAS

                

  1. Nuolatinis KG bendruomenės nario įsipareigojimas – tai apaštalinio gyvenimo

pilnatvės etapas, kuomet asmeninis pašaukimas išgyvenamas kaip apaštalinė misija. Iš tiesų kiekvienas pašaukimas bręsta ir pasireiškia atliekant misiją. Nuolatinį įsipareigojimą priima tie nariai, kurie, atpažinę savo pašaukimą (gyvenimo luomą), laisvai prisiėmė Bendruomenės gyvenimo būdą. Šis etapas neišvengiamai susijęs su apaštaliniu įžvalgumu, būtinu, kad misija plėtotųsi.

  1. Laikinasis įsipareigojimas KG bendruomenėje priimamas ugdymo laikotarpiu, siejamu su Amžinojo Karaliaus kvietimu ir „išsirinkimu“. Nuolat įsipareigoti skatina prisiimtas KG bendruomenės gyvenimo būdas ir noras visiškai pasitikint atsiduoti Kontempliacijai Dievo meilei įgyti. Mūsų įsipareigojimas yra toks: „Imk, Viešpatie, ir priimk“, kaip atsakymas į įsipareigojimą Viešpaties, kuris: 1) pripildo mane gėrybių; 2) gyvena manyje, duodamas man „buvimą, gyvybę, pojūčius“; 3) „darbuojasi ir veikia dėl manęs“. Dėl to reikia: 4) „ste-bėti, kaip visos gėrybės ir dovanos ateina iš aukštybių“ ir suvokti, kad kaip iš saulės veržiasi spinduliai ir iš vandens šaltinių teka srovės, taip iš Dievo mums sklinda galia, teisingumas, švelnumas, gailestingumas ir valia, reikalinga, kad Jame galėtume išpildyti savo įsipareigojimą.[154]
  2. Rengdamiesi nuolatiniam įsipareigojimui – kulminaciniam krikščioniškojo pašaukimo atpažinimo momentui – mes išreiškiame savo troškimą ieškoti ir veiksmingai išpildyti Dievo valią savo apaštaliniame gyvenime bei norą būti pasiųstiems į misiją.[155]

 

  1. Nuolatinis įsipareigojimas

 

  1. Nors nuolatinio įsipareigojimo anaiptol nelaikome rizikingu sprendimu, ateityje galinčiu kelti pavojų mūsų laisvei, vis dėlto turime bandyti suvokti, kokia iš tiesų yra dvasios laisvės, pagrindžiančios šį įsipareigojimą, svarba. Juk tikra laisvė įprasmina mūsų gyvenimą ir suteikia jam kryptingumo. Esame laisvi tiek, kiek galime ir mokame nukreipti savo gyvenimą, atsiliepdami į giliausius troškimus, kuriuos Viešpaties Dvasia pažadina mūsų širdyse.
  2. Patys laisviausi – tikėjimo ir vilties aktai – kyla ne tik iš valios. Vien žmogiškų galimybių radikaliam mūsų įsipareigojimui nepakaktų: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi.“[156]
  3. Taigi, jeigu darome išvadą, kad Kristaus ir jo Gerosios Naujienos skelbimas pasauliui yra tai, „ko aš noriu ir trokštu, laisva valia nusprendęs“,[157] vadinasi, Viešpats ilgą laiką „vedė mūsų žingsnius“. Laisvė, kaip gebėjimas aukotis, nepasitenkina galėjimu rinktis. Aukojimasis – tai savęs dovanojimas, atsida-vimas Dievui, visiškai juo pasitikint.
  4. Būtent tokio nusiteikimo apimtas Ignacas sako: „Imk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, visa, ką turiu ir valdau. Tu, Viešpatie, man tai davei, Tau viską grąžinu. Visa yra tavo – tvarkyk pagal savo valią. Duok man tik savo meilę ir malonę, nes to man užtenka.“[158] Kadangi laisvė kyla iš Dievo meilės, jam ją atiduodame. Juk Dievas, mus pamildamas pirmasis, įsipareigojo anksčiau už bet ką.

 

 

 

 

  1. Viešas įsipareigojimas

 

  1. Priimdamas nuolatinį įsipareigojimą savo KG bendruomenei, prašau Viešpaties      malonės, kad pajėgčiau didžiadvasiškai atsiliepti į jo ištikimybę. Tai darydamas Bendruomenės, kaip liudininkės, akivaizdoje, prašau jos pagalbos bei palydėjimo, toliau einant šiuo keliu. Išorinė (vieša) šio vidinio atsidavimo išraiška iš dalies turi sakramentinį charakterį.
  2. Bendruomenei šis viešas nuolatinio įsipareigojimo liudijimas taip pat įgauna beveik sakramentinį charakterį. Jis yra regimas Viešpaties, kiekvieną narį skatinančio kuo labiau įsitraukti į gautąją misiją, Dvasios ženklas. Šis ženklas kuria ir stiprina Bendruomenę, sekančią Tėvo siųstuoju Jėzumi Kristumi. Viešas Bendruomenės nario įsipareigojimas mus kviečia „nusimesti visas tikėjimo kliūtis“ ir būti ištvermingiems atliekant tarnystę, kuriai mes, kaip bendruomenė, buvome pašaukti, „žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“.[159]
  3. Laikas patvirtinti pasirinkimą, tvirtai įsipareigoti misijai ir tarnystei.[160] Geriau sekti nuolankiu ir beturčiu Kristumi[161] mums turi padėti Dvasinės pratybos.

Šiame etape ugdymas turi būti nuolatinis, padedantis mums visada būti „geros apaštalinės formos“ ir leidžiantis kiekvienu atveju geriausiai atsakyti į kl

[1] Anglų kalba: Romoje – 1995 m. rugpjūtį; Kaleruegoje (Filipinai) – 1997 m. balandį; Sidnėjuje – 1997 m. liepą.

Ispanų kalba: Buenos Airėse – 1995 m. spalį; Limoje – 1996 m. sausį; Madride – 1996 m. balandį ir lapkritį; Mechike – 1995 m. spalį: Sant Dominge – 1998 m. gegužę.

Prancūzų kalba: Lububašyje (Zairas) – 1995 m. liepą; Kaire – 1996 m. sausį; Jaunėje (Kamerunas) – 1996 m. rugpjūtį; Buakėje (Dramblio Kaulo Krantas) – 1996 m. rugpjūtyje.

[2] Pasaulinės KG bendruomenės Vykdomosios tarybos sekretoriatas yra Romoje.

[3] Apie šv. Ignaco pedagoginę paradigmą rekomenduojame pasiskaityti dokumente „Ignaciškoji pedagogika: praktinis priėjimas“, kurį 1993 m. parengė Jėzaus Draugijos Tarptautinė apaštalavimo ir auklėjimo komisija (ICAJE).

[4] Tarp dokumentų, vadinamų Papildoma medžiaga, yra ir apibūdinančių KG bendruomenės istoriją bei atsiradimą.

[5] 34-osios Generalinės kongregacijos dokumentas Bendradarbiavimas su pasauliečiais priskirtas Papildomai medžiagai.

[6] Krikščioniško gyvenimo bendruomenės Bendrieji principai, priimti Pasaulinėje asamblėjoje Guadalajaroje (Meksika) 1990 m. rugsėjo mėn. ir tų pačių metų gruodį patvirtinti Šventojo Sosto.

[7] Mus išsirinko jame „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4–5).

[8] Žr. Mt 5, 3–12.

[9]Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 10–11).

[10]Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 15–16).

[11]Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).

[12] Žr. Lk 4, 14–21.

[13] „…Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 14).

[14]Mūsų pašaukimas kviečia gyventi šiuo dvasingumu, kuris mus uždega ir parengia viskam, ko Dievas iš mūsų laukia kiekvienoje konkrečioje mūsų kasdienio gyvenimo situacijoje“ (BP, 5).

[15] Žr. Fil 2, 7.

[16] Žr. BP, 4.

[17] Dvasinės pratybos, 97, 104 ir t. t.

[18] Žr. BP, 4.

[19] BP, 6.

[20] Šv. Ignaco pavyzdys ir veikla yra kaip didelis medis, augantis Bažnyčios sode. Pagrindinė jo šaka, be abejo, yra Jėzaus Draugija, tačiau apibūdinimai „ignaciškas“ ir „jėzuitiškas“ nėra sinonimai. Pratybų dvasingumas maitina ir daugelį kitų vienuolinių šeimų bei pasauliečių sambūrių, kurie, kiekvienas savaip, išreiškia vieną ar kitą šv. Ignaco charizmos aspektą. Tarp šių sambūrių garbingą vietą užima Marijos kongregacijos, kaip KG bendruomenės pirmtakės.

[21] Bendruomeninis KG bendruomenės pašaukimo matmuo detaliau bus aptartas tam skirtame skyriuje (125–163).

[22] Žr. BP, 4.

[23] Žr. BP, 7.

[24] Žr.BP, 4.

 

1946 m. Pijus XII kalbėjo: „Tikintys pasauliečiai yra pirmosiose Bažnyčios gyvenimo gretose; jų dėka Bažnyčia yra gyvas žmonių visuomenės pradas. Dėl to jie, ypač jie, privalo vis aiškiau suvokti ne vien tik priklausą Bažnyčiai, bet patys esą Bažnyčia“ (AAS XXXVIII, 1946, p. 149).

 

Vatikano II susirinkimas šiuo klausimu pasisakė taip: „Pasauliečius skirianti ypatybė yra jų pasaulietinis pobūdis. (…) Pasauliečiams pačiu jų pašaukimu skirta ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią. Jie gyvena pasaulyje, tai yra gyvena imdamiesi visų įvairiausių jo pareigų ir darbų, supami įprastų šeimos ir visuomenės gyvenimo sąlygų, iš kurių tarsi nuausta jų būtis. Dievas juos ten šaukia, idant pagal Evangelijos dvasią atlikdami skirtąsias pareigas jie lyg koks raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo tarsi iš vidaus ir, šitaip spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu, viltimi ir meile, kitiems atskleistų Kristų. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją“ (Lumen Gentium, 31).

 

O Jonas Paulius II rašė: „Pasaulis tampa lauku ir įrankiu pasauliečių pašaukimui įgyvendinti, kadangi yra paskirtas šlovinti Dievą Tėvą Kristuje. Tik šiame kontekste Susirinkimas gali nurodyti pasauliečiams skirto Dievo pašaukimo tikrąją ir savitą prasmę. Jie neturi atsisakyti savo vietos pasaulyje. (…) Mat krikštas (…) patiki jiems pašaukimą,, tiesiogiai susijusį su jų padėtimi pasaulyje. (…) Todėl buvimas ir veikla pasaulyje pasauliečiams turi ne tik antropologinę ir sociologinę, bet ir griežtai teologinę bei bažnytinę prasmę“ (Christifideles laici, 15).

[25] Žr. Dvasinės pratybos (1–20).

[26] Žr. DP, 233.

[27] „Troškimai“ šv. Ignacui yra svarbiausi. Anot jo, žmogaus gebėjimas šventėti ir duoti apaštalinių vaisių priklauso nuo to, ar stiprūs yra jo troškimai. Šv. Ignacui troškimas – tai gyvenimo polėkis, gyvybinė veikla, leidžianti mums norėti, svajoti, veikti ir mylėti. Žmogus yra būtybė, turinti troškimų. Ji trokšta teisingumo, taikos ir meilės. Trumpai sakant, – Dievo. Kuo labiau žmogus sugeba trokšti, tuo labiau yra pasirengęs, kad Dievas jį pripildytų ir suteiktų jam savo pilnatvę. Šv. Ignacas manė, kad tas, kuris turi didelių troškimų, nors ir elgiasi kaip tikras nusidėjėlis, gali atlikti Dvasines pratybas, nes dvasinis gyvenimas, anot jo, yra ne kokių nors taisyklių ir nurodymų laikymasis, o didis troškimas, atvertas Viešpačiui, kad jis galėtų jį kurstyti, skatinti ir išpildyti.

[28] Žr. Konstitucijos, 102.

[29] Žr. Christifideles laici, 58.

[30] Pratybos yra „skirtos nugalėti save pačius ir sutvarkyti savo gyvenimą“ (DP, 21); „tyrinėti ir klausti, kokiame gyvenime ir kokiame luome Jo Dieviškoji Didybė nori mumis pasinaudoti“ (DP, 135). Tai puiki mokykla, mokanti mus išgirsti Dievo kvietimą ir į jį atsiliepti, nuolat klausantis jo balso; skatinanti perkeisti visą mūsų gyvenimą, darant jį dosniu atsaku mus kviečiančiam ir siunčiam Dievui. Pratybos parengia gyventi „pašaukimu-atsiliepimu“.

[31] Žr. BP, 5.

[32] Žr. DP, 1.

[33] 1536 m. lapkričio 16 d.

[34] Žr. Pr 1, 26–30.

[35] Žr. DP, 23.

[36] Žr. DP, 43.

[37] Žr. DP, 233–234.

[38] Žr. DP, 53. Pirmoji Pratybų savaitė dažnai vadinama „Nuodėmės savaite“. Tiksliau būtų ją vadinti „Gailestingumo savaite“ arba „Išgelbėjimo savaite“. Juk ši savaitė skatina mąstyti apie Dievą, kaip Gelbėtoją ir Išvaduotoją, ir nusidėjusį žmogų, kuriam atleista, kuris yra išgelbėtas. Tai akivaizdžiai parodoma per pasikalbėjimą su nukryžiuotuoju Kristumi (DP, 53). Žvelgiant į jį, šv. Ignacas mus moko klausti: „Ką esu padaręs? Ką darau? Ką turiu daryti dėl Kristaus?“ Pasimetusiems gyvenime ar panirusiems į tamsią savojo „aš“ bedugnę, išgelbėjimas yra išėjimas iš savęs ir keliavimas link kito. Priėjęs akligatvį, nusidėjėlis Amžinojo Karaliaus kvietimą nuo šiol suvokia kaip laisvės ir išgelbėjimo pasiūlymą. Atsakyti į šį kvietimą ne vien „protu nusprendus“, bet visiškai save dovanojant – toks yra kiekvieno vyro ir moters išsivadavimo kelias.

[39] Žr. DP, 95.

[40] Žr. DP, 104.

[41] Žr. DP, 139.

[42] 1 Kor 15, 28.

[43] BP, 4.

[44] Žr. DP, 135.

[45] Žr. DP, 176.

[46] Žr. DP, 135–168; 169–189.

[47] Žr. DP, 15.

[48] Žr. DP, 189.

[49] Žr. „Dvi vėliavos“; DP, 136–148.

[50] Žr. „Trys žmonių tipai“; DP, 149–157.

[51] DP, 165.

[52] Žr. DP, 166.

[53]

[54] Žr. DP, 176.

[55] „Jausti ir ragauti“ (DP, 2).

[56] Dvasiniam palydėjimui būtinas tarpusavio pasitikėjimas pasireiškia nuoširdžiu vieno žmogaus atsivėrimu ir atidžiu kito klausymusi. Dėl to jiems privalu išlikti itin diskretiškiems. Taip pat svarbu, kad palydėtojas būtų gerai įsisavinęs Įžangines pastabas (DP, 1–20) ir asmens dvasinio augimo etapus sietų su sociokultūriniais apaštalinio pašaukimo reikalavimais. Gyvenime jis pats turi vadovautis apaštaliniu teisingumo principu, būti įsitraukęs į tarpkultūrinį ir tarpreliginį dialogą, kaip esmines evangelizacijos sritis.

 

[57] Atspirties taškas misijai yra mūsų ryšys su Kristumi. Jėzus veikia ne tik KG bendruomenės narių širdyse, bet ir savo Kūne, kurio ląstelė ir yra Bendruomenė. Lygiai taip pat jis veikia ir širdyse tų, pas kuriuos mes esame pasiųsti: artimųjų, draugų, bendradarbių, aplinkinių, o ypač – labiausiai stokojančių. Iš čia kyla misijos gyvastis, o mus stiprina „trigubas“ Kristaus buvimas – mūsų širdyse, KG bendruomenės grupelėje ir tuose, pas kuriuos esame siunčiami.

 

[58]Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38; žr. 4, 34; 5, 30; 9, 4–5; 14, 24).

[59]Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“ (Jn 8, 29; 3, 35; taip pat Jn 17, 7–8; 5, 19).

[60]Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje“ (Jn 5, 26).

[61]Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57).

[62] Žr. Jn 10, 30 ir 38; 11, 41–42; 13, 1–3; 13, 9; 14, 20; 16, 28.

[63]Kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 21–26).

[64]Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

 

 

[65] Žr. Lumen Gentium, 9.

[66] Žr. LG, 1.

[67] Žr. Jn 17,17.

[68] Pasauliečių susivienijimai pasiuntimą į misiją grindžia bendruomenine įžvalga ir išreiškia konkrečiais būdais. Vienuolinio gyvenimo bendruomenės misiją sieja su įžvalga, kylančia iš klusnumo įžado. Abiem atvejais stengiamasi ieškoti Dievo valios ir ją išpildyti kaip Bažnyčios misiją.

[69]Pranašas, galingas darbais ir žodžiais. (…) Mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 19–21; taip pat žr. Lk 4, 24; 7, 16; 13, 33; 24,19; Mk 1, 22; 6, 2; Mt 16, 14; 21, 11–14).

[70]Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales“ (Mt 10, 1).

[71]Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. (…) Aš meldžiu (…) už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jn 17, 17 ir 20; taip pat žr. Mk 6, 30).

[72] Žr. Mt 10, 40–42.

[73] Pašventinimas reiškia Dievo pritarimą, kad kaip tik šitam žmogui jis nori patikėti tam tikrą misiją. Senajame Testa-mente karaliai būdavo šventinami patepant aliejumi.

[74] Visagalis Dievas (…) tave patepa šventu aliejumi, padarydamas savo tautos nariu, kad amžinai būtum su Jėzumi Kristumi – kunigu, pranašu ir karaliumi (patepimas šventąja chrizma per krikštą).

[75] Žr. 2 Kor 1, 21–22.

[76] Lk 4, 18–19; žr. Iz 61, 1–2.

[77] Žr. Christifideles laici, 13.

[78] Žr. BP, 9.

[79] Žr. Lk 2, 19 ir 51.

[80] Žr. Lk 1, 45.

[81] Tokia yra Magnificat prasmė, nes ši giesmė glaustai išreiškia visų vargšų viltis (žr. Lk 1, 45–56). Ji yra įkvėpta jaunosios Hanos, savo vienatinę viltį turėjusios Dieve, giesmės (žr. 1 Sam 2, 1–10).

[82] Žr. Lk 10, 21; Mt 11, 25–27; Mt 10, 4.

[83] Žr. BP, 8.

[84] Žr. Mt 25, 31–46.

[85] Konstitucijos, 287 (taip pat žr. BP 4 ir 8).

[86] Kiekviena pranašiška misija turi tam tikrus etapus. Pirmiausia Dievas netikėtai įsiterpia į gyvenimą, prabyla į širdį tų, kuriuos nori pasiųsti tarnauti savo tautai (pašaukimas). Po to, remdamasis išrinktųjų sutikimu bei savo tautos poreikiais, jis laipsniškai nušviečia misiją ir patikslina, kokiais žodžiais bei gestais pranašas turėtų išreikšti šią misiją.

[87] Štai keletas veiklos barų, kuriuos Jonas Paulius II nurodė savo Posinodiniame apaštališkajame paraginime Chritifideles laici (1988 m. gruodžio 30 d.).

Įsisąmoninti nepažeidžiamą kiekvieno žmogaus asmens kilnumą ir kitus tuo įsąmoninti – esminis, o kartais centrinis ir vienijantis tarnybos žmonijos šeimai uždavinys; tai tarnybai pašaukta Bažnyčia, o joje – pasauliečiai katalikai. (…) Nors dėl pačios savo misijos ir atsakomybės visi žmonės pašaukti pripažindami kiekvienos žmogiškos būtybės asmens kilnumą ginti jos teisę gyventi, kai kurie pasauliečiai tam kviečiami ypatingu pagrindu, kaip antai tėvai, auklėtojai, sveikatos apsaugos darbininkai, ekonominės ir politinės valdžios atstovai“ (37 ir 38).

Santuoka ir šeima yra pirmas pasauliečių visuomeninio įsipareigojimo laukas. Tos srities uždavinius tinkamai įvykdyti galima tik įsitikinus vienintele ir nepakeičiama šeimos verte visuomenės ir pačios Bažnyčios vystimuisi“ (40).

Asmeniui rodoma ir jam tarnaujanti meilė niekada negali būti atplėšta nuo teisingumo. Ir viena, ir kitas savaip reikalauja visiškai ir tikrai pripažinti teises asmens, kuriam skirta visuomenė su savo struktūromis ir institucijomis. Norėdami,, kaip minėta, gaivinti laikinąją tikrovę krikščioniška dvasia, tarnaudami asmeniui ir visuomenei, pasauliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį. (…) Teisė ir pareiga dalyvauti politikoje liečia visus ir kiekvieną; tokio dalyvavimo pavidalai, sritys, užduotys ir atsakomybė gali labai skirtis ir vienas kitą papildyti. Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami žmonėms, priklausantiems vyriausybei, parlamentui, valdančiajai klasei ar politinei partijai, nei gana paplitusi pažiūra, kad politika kelia neišvengiamą pavojų moralei, nepateisina krikščionių skepticizmo ir nedalyvavimo viešuosiuose reikaluose. (…) Negana to, politika, nukreipta į asmenį ir visuomenę, kaip nuolatinę veiksmų kryptį priima teisingumo gynimą ir skleidimą, suprantamą kaip „dorybę“, kuria visi turi būti auklėjami, ir kaip moralinę „jėgą“, kuri, grindžiama žmogaus asmens kilnumu, palaiko įsipareigojimą kiekvieno ir visų teisėms bei pareigoms“ (42).

Atsižvelgdami į radikalius pokyčius, vykstančius ūkio ir darbo pasaulyje, pasauliečiai turi įsitraukti į labai rimtų didėjančio nedarbo problemų sprendimą, kovoti, kad  kuo greičiau būtų padarytas galas gausioms neteisybėms, kylančioms iš netinkamo darbo organizavimo, rūpintis, kad darbo vieta taptų bendruomene asmenų, kurių subjek-tiškumas ir teisė dalyvauti yra gerbiami, kovoti už naujo solidarumo tarp bendro darbo dalyvių plėtojimą ir naujo tipo įmonių kūrimą, prekybos ir finansų sistemų peržiūrėjimą, taip pat technologijos mainų sistemos pakeitimą“ (43).

Būtina, kad kiekvienas pasaulietis katalikas visada būtų gyvai įsisąmoninęs esąs Bažnyčios narys arba asmuo, kuriam visų labui pavesta savita, nepakeičiama ir griežtai asmeninė užduotis. Šio teiginio fone Susirinkimo žodžiai apie absoliutų individualaus apaštalavimo būtinumą pasirodo kaip labai reikšmingi: „Apaštalavimas pavieniui, gausiai besiliejantis iš tikrai krikščioniško gyvenimo (plg. Jn 4, 14), yra visokio pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas negali jo atstoti. Šios rūšies apaštalavimui, visada ir visur vaisingam, o kai kuriomis aplinkybėmis vieninteliam tinkamam ir galimam, pašaukti ir įpareigoti be išimties visi pasauliečiai, net tie, kurie neturi progos ar galimybės veikti draugijose“ (28).

[88] Žr. DP, 203.

[89] Iganciškoji pedagogika Pratybomis nesibaigia. Pvz., ugdant jėzuitus, Ignacas siūlo visą seriją eksperimentų. Pirmasis eksperimentas – „atlikti Dvasines pratybas, trunkančias apie mėnesį“ (…); antrasis – „patarnauti ligoninėse“ (…); trečiasis – „atlikti piligrimystę (…) be pinigų“; ketvirtasis – pratintis „prie įvairaus darbo, žemo ir nuolankaus“; penktasis – aiškinti „krikščionių doktriną vaikams ir kitiems neišsilavinusiems žmonėms“ (Konstitucijos, 65–69). Žinoma, iš KG bendruomenės viso to nereikalaujama, bet ir ji gali turėti daug naudos iš Ignaco pasiūlymų, kurie galiausiai mūsų žvilgsnį kreipia į Jėzaus kenozę, kaip raktą išganymo slėpiniui suprasti (Žr. Fil 2).

[90] Žr. Lk 12, 49; Fil 2, 5.

[91] Žr. DP, 23

[92] Žr. BP, 5

[93] Žr. DP, 5

[94] Žr. BP, 8

[95] Žr., kas aukščiau pasakyta apie šv. Ignaco „bandymus“.

[96] Žr. BP, 8

[97] Žr. BP, 8

[98] Žr. DP, 230

[99] Žr. BP, 8

[100] Autobiografija, 8.

[101] Žr. DP, 230–237.

[102] Dvasinių pratybų dinamika meldžiantis nuolat skatina apmąstyti visą asmeninę patirtį, kad galėtume atpažinti, kur Dievo Dvasia mus veda. Žmogaus patirties apmąstymą Ignacas laiko būtina priemone, kad ji įsitvirtintų. Iš tiesų be įžvalgaus apmąstymo galime pasiklysti iliuzijose, o be atidaus svarstymo individualios patirties reikšmė gali būti nuvertinta arba supaprastinta. Tiktai apmąstę savo išgyvenimus ir įsisavinę šią patirtį galėsime laisvai ir pasitikėdami pasirinkti tinkamus veikimo būdus, sudarančius palankias sąlygas mūsų gyvenime iki galo išsiskleisti tam, kas teikia didžiausią paspirtį atliekant iš Dievo gautą misiją. Šv. Ignacui apmąstymas yra svarbiausias momentas, pereinant nuo patirties prie veiklos. Ignaciškosios pedagogikos modelį ir apibrėžia nuolatinė patirties, apmąstymo ir veiklos tarpusavio sąveika.

[103] Pratybos siūlo įvairus „tyrimo“ būdus, pvz., „penktasis papildomas nurodymas“ (DP, 77); „pirmasis būdas melstis“, kuris gali būti laikomas tyrimo malda (DP, 41); „ypatingasis sąžinės tyrimas“ (DP, 24–31); pačių Pratybų ir Papildomų nurodymų tyrimas (žr. DP, 60, 160, 207); „bendrasis sąžinės tyrimas“ (DP, 32–34). „Papildomoje medžiagoje“ žr. „Dienos peržvalga“.

[104] Žr. DP, 95.

[105] Žr. DP, 54.

[106]Bendruomenė įvairiais atžvilgiais mums padeda vykdyti šį apaštalinį įsipareigojimą ir visada būti atviriems tam, kas skubiausia ir visuotina, ypač atlikdama gyvenimo peržvalgą bei remdamasi asmeniniu ir bendruomeniniu įžvalgumu. Mes stengiamės suteikti apaštalinę prasmę netgi kukliausiems mūsų kasdienybės reiškiniams“ (BP, 8). „Kadangi Krikščioniško gyvenimo bendruomenės tikslas yra darbuotis su Kristumi, statant Dievo karalystę, kiekvienas narys yra kviečiamas aktyviai veikti plačiame apaštalinio darbo bare. Individualus ir bendruomeninis apaštalinis įžvalgumas yra įprastas būdas ieškoti, kaip ir kokiu būdu geriausia pasauliui liudyti Kristų“ (BP, 12).

[107] Žr. Konstitucijos, 618, 622…

[108]Visuotinas ir tvermingiausias gėris: „Mąstyti bendrai, veikti konkrečiai“; kitaip sakant, labiau reformuoti struktūrą nei konjunktūrą; verčiau kurti institucijas nei imtis dalinės veiklos; skatinti veiklą ir tarnystes, kuriomis gali rūpintis patys dalyviai.

Didžiausias poreikis arba skuba: būti ten, kur daugiau nieko nėra, kur nėra žmogaus, tuo metu žadėjusio ten būti.

Didžiausias vaisius: ugdyti „besidauginančius darbininkus“; kurti aplinką ir bendrauti suvokiant, kad esame viena pasaulinė šeima.

[109] Žr. BP, 8.

[110]Tai apima dalyvavimą Eucharistijoje, kada tik įmanoma; aktyvų sakramentinį gyvenimą; kasdienės asmeninės maldos, o ypač maldos su Šventuoju Raštu, praktiką; dvasinį įžvalgumą, paremtą kasdiene sąžinės peržvalga, ir, jei įmanoma, nuolatinį dvasinį vadovavimą; kasmetinį vidinį atsinaujinimą, semiantis iš mūsų dvasingumo šaltinių, ir meilę Dievo Motinai“ (BP, 12).

[111] Žr. BP, 4.

[112] Žr. BP, 4.

[113] Žr. BP, 7.

[114] Žr. Bendrosios normos, 39 b.

[115] Žr. BP, 12 c.

[116] Žr. PB, 11.

[117] Žr. BP, 7.

[118] Žr. BP, 7.

[119] Žr. BP, 4; BP, 7.

[120] Žr. BP, 12 c.

[121] Žr. BP, 8.

[122] Žr. BN, 39 a.

[123] Žr. BP, 4.

[124] Žr. BN, 39 b.

[125] Žr. BN, 40.

[126] Žr. BP, 4 ir 8.

[127] Žr. BP, 7.

[128] Žr. BP, 1.

[129] Žr. BP, 7.

[130] Žr. BP, 4.

[131] Žr. BP, 7.

[132]Esame prašomi būti kuo jautresni kitiems. KG bendruomenės visuotinis matmuo yra iššūkis ir idealas, skatinantis dar labiau rūpintis visais žmonėmis, nes Dievui visi esame vienodai brangūs. Jei atskirų Bendruomenės narių ir grupelės vizija yra visuotinė, ji„įsitrauks į Kristaus misiją, kuri suprantama visiems“ (Roma’79).

[133]Kadangi esame Pasaulio bendruomenės nariai, vengdami išankstinio nusistatymo, turėtume užmegzti kuo glaudes-nius ryšius su kitomis kultūromis, domėtis kitų šalių ateitimi ir žmonėmis, gyvenančiais už mūsų sienų, kad pamatytume kiekvieno jų savitumą“ (Roma’79). „Pasauliui būtinas sienų nepripažįstančios meilės bendruomenės liudijimas“ (žr. ten pat).

[134]Kadangi, nepaisant mūsų įvairovės, turime tą patį tikslą ir tą pačią pasaulio viziją, KG bendruomenė, kaip Bažnyčios dalis, yra raginama prisiimti bendrą atsakomybę. Šiuo požiūriu Pasaulio KG bendruomenė yra pakankamai vieninga, ir mes galime tinkamai reaguoti į šiandienos pasaulio situaciją“ ( Roma’79).

[135]KG bendruomenės misijos laukas yra beribis: jis apima ir Bažnyčią, ir pasaulį, kad neštume išgelbėjimo Evangeliją visiems žmonėms“ (BP, 8).

[136]Visuotinis Bendruomenės pobūdis leidžia mums praturtinti vieniems kitus, iš esmės dalijantis mūsų dvasingumu, ugdymo programomis, socialiniais užmojais, mūsų dvasinėmis nuojautomis bei ištekliais. Jeigu kiekvienas narys ir kiekviena bendruomenė jaus šį visuotinį matmenį, mes geriau suvoksime tikrąjį savo nacionalinių problemų mastą ir galėsime kuo labiau atsiverti visos asociacijos poreikiams“ (Roma’79).

[137] Žr. BP, 6.

[138] Žr. Lumen Gentium, 5.

[139] Žr. BP, 5.

 

[140] Žr. BP, 10.

[141] Žr. BN, 2.

[142] Žr. BN, 3.

[143] Žr. BN, 4.

[144] Žr. 2 Kor, 19–20.

[145] Žr. Lk 9, 62; Rom 12, 1.

[146] Žr. Mt 6, 14–16; 1 Tes 1, 6–10; Žyd 10, 23–25.

[147] Žr. BN, 2.

[148] Žr. BP, 12.

[149] Žr. BN, 41 b.

[150] Žr. BN, 39 a.

[151] Žr. DP, 189.

[152] Žr. DP, 97.

[153] Žr. BP, 2

[154] Žr. DP, 235–237.

[155] Žr. BP, 8 c.

[156] Žr. Gal 5, 1.

[157] Žr. DP, 98.

[158] Žr. DP, 234.

 

 

 

 

[159] Žyd 12, 1–4.

[160] Žr. BP, 11.

[161] Žr. BP, 8 d.