2020 m. stovykla „Aš jums tai įsakau – vienam kitą mylėti“ (Jn 15, 17)
„Būti ar nebūti?“ – svarstė bendruomenės taryba ir organizatoriai, planuodami šių metų vasaros stovyklą. Vis tik noras patirti džiaugsmą ir bendrystę paėmė viršų. Tradiciškai – Žolinių savaitgalį, į stovyklavietę Jadagonyse, Kauno rajone, rugpjūčio 13–16 dienomis susirinko beveik 90 bendruomenės narių ir artimiausių draugų iš visos Lietuvos.
Šiais metais stovyklautojai buvo kviečiami gilintis į krikščioniškosios meilės slėpinį. Stovykloje „Aš jums tai įsakau – vienam kitą mylėti“ (Jn 15, 17) keturias dienas dalyviai kartu klausėsi Dievo žodžio, dalyvavo mokymuose, meldėsi, ilsėjosi ir pramogavo.
Išgyventi džiaugsmą ir pajusti Dievo artumą padėjo ilgametis stovyklos globėjas kunigas Mindaugas Malinauskas, SJ, kuris kasdien kvietė melstis šv. Mišiose, stiprino asmeniniuose pokalbiuose, vedė mokymus. Per krikščioniškosios meditacijos praktiką dalyviai buvo mokomi pasitelkti vaizduotę kaip dvasinį būdą priartėti prie Dievo, vidumi girdėti ir patirti Evangelijose aprašytas situacijas. Apie potyrius, asmenines patirtis ir dovanas, gautas meldžiantis šiuo būdu, dalyviai vėliau dalijosi mažose grupelėse.
Stovyklos viešnia – filosofijos mokslų daktarė Bronė Gudaitytė, OFS, įkvepiančiai kalbėjo apie „specialiuosius Dievo būrius žemėje“, apie „nusinulinimą“ sau ir Dievo valios priėmimą. Ji ragino nepamiršti, kad gyvendami čia, žemėje, vis tik esame Dangaus piliečiai. Kad po šio laikino išbandymo teks grįžti namo ir ten „atsiskaityti“. „Darydami pasirinkimus, klauskime savęs, kur mano prioritetas: gyventi lengvą gyvenimą sunkia širdimi ar sunkų gyvenimą lengva širdimi?“ – ragino B. Gudaitytė.
Ne mažesnį įspūdį paliko bendruomeniškės žurnalistės Sigitos Lanauskienės moderuota diskusija, kurioje keturi bendruomenės nariai dalijosi patirtimi, kaip jiems sekasi daryti meilės darbus kasdienybėje. Kokius išgyvenimus ir pokyčius tavo gyvenime gali sukelti ant rankų mirštantis vaikas? Kaip paguosti tėvus, auginančius neįgalius vaikus ir kaip jiems realiai padėti, net jei tenka nusižengti formalumams? Kaip gydytojui pasakyti ligoniui, kad jo kelionė šioje žemėje sparčiai artėja prie pabaigos? Kaip sakant tokią žinią, neišgąsdinti žmogaus ir ar įmanoma tokioje situacijoje jį nuraminti? Kaip tikybos mokytojai rasti bendrą kalbą su paaugliais ir sudominti juos tikėjimu? Kaip patikėti savimi, kad AŠ galiu būti ta, kuri padės paaugliui surasti takelį link Dievo? Iš kur atsiranda jėgų kasdien ir su džiaugsmu dirbti sielovados darbą su išeinančiais žmonėmis? Iš širdies į širdį liejosi drąsūs, atviri ir nuoširdūs Aušros, Vitalijaus, Virginijos ir Linos pasidalinimai.
Žinoma, stovykloje netrūko ir linksmybių. Pavyzdžiui – šokių! Pirmąjį vakarą prie laužo linksmino kolektyvas „Stuba“, judėti kartu su malda dalyviai mokėsi, šokdami liturginius šokius. O paskutinę naktį, kai džiaugsmas po naktinio Rožinio kelio tiesiog liejosi per kraštus, spontaniškai pratrūko džiaugsmo dainos ir šokiai, apie kuriuos dabar paliudyti jau gali tik dangaus žvaigždės ir pušų viršūnės.
Baigiantis stovyklai, dalyviai reziumavo, kad nesvarbu, ar esi ilgametis bendruomenės narys ar ką tik „iškeptas“ naujokas – stovykla yra vieta, kur susirenka žmonės, kuriems gera kartu būti. Ir melstis po žvaigždėtu vasaros nakties dangumi, ir šokti prie laužo iki vėlumos.
Jei vis dar dvejojate, dalyvauti bendruomenės vasaros stovyklose ar ne – prieš akis 12 mėnesių apsispręsti.
Alina Kemežienė
Šiais metais stovyklautojai buvo kviečiami gilintis į krikščioniškosios meilės slėpinį. Stovykloje „Aš jums tai įsakau – vienam kitą mylėti“ (Jn 15, 17) keturias dienas dalyviai kartu klausėsi Dievo žodžio, dalyvavo mokymuose, meldėsi, ilsėjosi ir pramogavo.
Išgyventi džiaugsmą ir pajusti Dievo artumą padėjo ilgametis stovyklos globėjas kunigas Mindaugas Malinauskas, SJ, kuris kasdien kvietė melstis šv. Mišiose, stiprino asmeniniuose pokalbiuose, vedė mokymus. Per krikščioniškosios meditacijos praktiką dalyviai buvo mokomi pasitelkti vaizduotę kaip dvasinį būdą priartėti prie Dievo, vidumi girdėti ir patirti Evangelijose aprašytas situacijas. Apie potyrius, asmenines patirtis ir dovanas, gautas meldžiantis šiuo būdu, dalyviai vėliau dalijosi mažose grupelėse.
Stovyklos viešnia – filosofijos mokslų daktarė Bronė Gudaitytė, OFS, įkvepiančiai kalbėjo apie „specialiuosius Dievo būrius žemėje“, apie „nusinulinimą“ sau ir Dievo valios priėmimą. Ji ragino nepamiršti, kad gyvendami čia, žemėje, vis tik esame Dangaus piliečiai. Kad po šio laikino išbandymo teks grįžti namo ir ten „atsiskaityti“. „Darydami pasirinkimus, klauskime savęs, kur mano prioritetas: gyventi lengvą gyvenimą sunkia širdimi ar sunkų gyvenimą lengva širdimi?“ – ragino B. Gudaitytė.
Ne mažesnį įspūdį paliko bendruomeniškės žurnalistės Sigitos Lanauskienės moderuota diskusija, kurioje keturi bendruomenės nariai dalijosi patirtimi, kaip jiems sekasi daryti meilės darbus kasdienybėje. Kokius išgyvenimus ir pokyčius tavo gyvenime gali sukelti ant rankų mirštantis vaikas? Kaip paguosti tėvus, auginančius neįgalius vaikus ir kaip jiems realiai padėti, net jei tenka nusižengti formalumams? Kaip gydytojui pasakyti ligoniui, kad jo kelionė šioje žemėje sparčiai artėja prie pabaigos? Kaip sakant tokią žinią, neišgąsdinti žmogaus ir ar įmanoma tokioje situacijoje jį nuraminti? Kaip tikybos mokytojai rasti bendrą kalbą su paaugliais ir sudominti juos tikėjimu? Kaip patikėti savimi, kad AŠ galiu būti ta, kuri padės paaugliui surasti takelį link Dievo? Iš kur atsiranda jėgų kasdien ir su džiaugsmu dirbti sielovados darbą su išeinančiais žmonėmis? Iš širdies į širdį liejosi drąsūs, atviri ir nuoširdūs Aušros, Vitalijaus, Virginijos ir Linos pasidalinimai.
Žinoma, stovykloje netrūko ir linksmybių. Pavyzdžiui – šokių! Pirmąjį vakarą prie laužo linksmino kolektyvas „Stuba“, judėti kartu su malda dalyviai mokėsi, šokdami liturginius šokius. O paskutinę naktį, kai džiaugsmas po naktinio Rožinio kelio tiesiog liejosi per kraštus, spontaniškai pratrūko džiaugsmo dainos ir šokiai, apie kuriuos dabar paliudyti jau gali tik dangaus žvaigždės ir pušų viršūnės.
Baigiantis stovyklai, dalyviai reziumavo, kad nesvarbu, ar esi ilgametis bendruomenės narys ar ką tik „iškeptas“ naujokas – stovykla yra vieta, kur susirenka žmonės, kuriems gera kartu būti. Ir melstis po žvaigždėtu vasaros nakties dangumi, ir šokti prie laužo iki vėlumos.
Jei vis dar dvejojate, dalyvauti bendruomenės vasaros stovyklose ar ne – prieš akis 12 mėnesių apsispręsti.
Alina Kemežienė
