Ignaciškosios šeimos susitikimas Kražiuose

„Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime, o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti“ (Apd 5, 38–39).

Rugsėjo 21 dieną Lietuvos ir Latvijos provincijos jėzuitų kvietimu į ilgą ir gražią istoriją minintį Kražių miestelį rinkosi ignaciškojo dvasingumo bendruomenės iš visos Lietuvos. Neišgąsdino nei lietingas rytas, nei tolima kelionė.
Savo kelionės palydėjimo žodyje istorikas Liudas Jovaiša keliauninkams rašė, kad Kražiuose, kur nuo 1607 metų veikė jėzuitų misija, būta klestinčios jėzuitų kolegijos: „Kražiai – puikus pavyzdys, kaip 150 metų jėzuitų darbuotės neprarado reikšmės ir šiandien, net po 250 metų (ir paguoda, kad net ir nutrūkstantys, bet nuoširdžiai daryti mūsų darbai nėra beprasmiai ir beverčiai)“.
Visi rinkomės Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro, kuriame 1614 metais ir buvo įsteigta Kražių jėzuitų kolegija, aikštėje. Renovuotame pastate šiuo metu veikia Kražių kultūros centras, biblioteka, Kražių kraštotyros muziejaus padalinys, parodų ir konferencijų salė, turizmo informacijos centras bei viešųjų paslaugų sektorius.

Susitikti suvažiavo ignaciškosios šeimos nariai: Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos atstovai, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė, Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Šeimos ir saviugdos centras „Bendrakeleiviai“, Sutuoktinių susitikimų atstovai, Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos, Šiaulių jėzuitų mokykla, Šv. Ignaco Lojolos kolegija, bendruomenės iš Vilniaus šv. Kazimiero, Vilniaus šv. Jonų, Kauno šv. Pranciškaus Ksavero ir Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčių, Lietuvos jėzuitų alumnai, Ignaciškojo jaunimo bendruomenė „Magis“ ir Mišrus jaunimo choras „Exaudi“. Kiekviena bendruomenė skubėjo paruošti prisistatymo vietą su vėliavomis, lankstinukais, knygomis, veiklos pristatymu ir vaišėmis. Susitikimus lydėjo daug šypsenų, širdingo bendravimo, susipažinimo džiaugsmas, bičiulių apkabinimai…
​
Vidudienį šventėme šv. Mišias, kurias aukojo jėzuitų provincijolas Vidmantas Šimkūnas SJ, koncelebravo tėvai jėzuitai, suvažiavę iš įvairių misijų, patarnavo diakonas Darius Chmieliauskas. Giedojo mišrus choras „Exaudi“, kuriam vadovauja nauja vadovė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė, o pamokslą sakė tėvas Aldonas Gudaitis SJ, Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektorius.
Pamoksle t. Aldonas kvietė prisiimti atsakomybę už tai, ką gauname: „Atlikai pratybas, eik ir padėk atlikti kitam”. Jis minėjo, jog gal niekada nesulauksime, kol tapsime savo įsivaizduojama idealia, verta skelbti Dievo Karalystę versija. Dievas labai dažnai didžius darbus nuveikia per labai netobulus žmones, tą rodo patriarchų, apaštalų, daugelio šventųjų istorijos: „Jei dvejoji ir jautiesi netvirtas, labai gali būti, jog siūloma tarnystė – būtent tau“. Dalindamiesi įvairiais ištekliais, tampame veikiančiais Dievo globos ir malonės įrankiais. Tėvas Aldonas juokavo, jog pasidalinęs gausiomis daržo dovanomis su seserimis benediktinėmis, išgirdo padėką ne sau, o Dievui, kuris išklausęs jų maldas. Tai ir yra šerdis – būti Dievo įrankiu ir ženklu, nesitikint atlygio, padėkos.

Po šv. Mišių daugiau nei 300 dalyvių laukė pietūs, o po jų, pasidalinę į keturias grupes, visi pažiro po ekskursijas Kražių miestelyje. Jas vedė Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos pedagogai bei moksleiviai. Susipažinome su restauruotos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios istorija, pamatėme didžiausius Žemaitijoje vargonus ir stebėjomės dumplių mechanizmu, kuris, tiesa, jau nenaudojamas, bet kurį galima išbandyti ir suprasti, koks buvo sunkus darbas tiems, kurie turėjo šv. Mišių metu jas pūsti. Taip pat aplankėme renovuotą Kražių gimnaziją, kurioje šiemet registruoti 202 mokiniai. Joje mus pasitiko mokinės su daina „Paukščiai“, kuri, drauge su pašėlusiai visą dieną pūtusiu vėju ir nuo medžių draskomais pageltusiais lapais mums priminė, jog laikas rudeniop pasukęs ne juokais.. Apžiūrėjome M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejaus ekspoziciją bei 50 pakopų lauko riedulių laiptais užkopėme į Vytauto kalnelį, kur Didysis kunigaikštis Vytautas liepęs pastatyti vieną pirmųjų krikščioniškų šventyklų Žemaitijoje. Istorikai ir archeologai teigia, jog Vytauto kalno papėdėje buvo sena gyvenvietė, gyvavusi dar prieš 4000 metų. Šiandien čia tebestovi tik 1852 m. iš griūvančios jėzuitų bažnyčios plytų statyta mūrinė varpinė.
Grįžusius iš ekskursijų mus pasitiko žemaitiško folkloro kapela, kuri ne tik dainas dainavo, bet ir šokių pamokė. Pasidžiaugę ir gerai sušilę, atsisveikinome ir iškeliavome namo pilnomis dėkingumo širdimis. 

​Tekstas: Rūta Lesnikauskaitė
Nuotraukos: Audrė Srėbalienė