Ignaciškasis dvasingumas

Ignaciškasis dvasingumas remiasi penkiais elementais, galinčiais padėti geriau suvokti savo tikėjimą: pradžia ir pagrindu; rasti Dievą visur; dvasinėmis pratybomis; paguodos ir nepaguodos patirtimi; socialinio teisingumo idealu.

Pradžia ir pagrindas
Kas gali būti laikomas pagrindu postmoderniame pasaulyje, kai atrodo, jog kiekvienas tiki ir remiasi kuo nors kitu ir bet kokia tiesa siekia tapti neginčijama. Šv. Ignaco Dvasinių pratybų knygos skyrius, pavadintas „Pradžia ir pagrindas“, gali įnešti aiškumo. Paprastas teiginys, kad mes esame sukurti Dievą šlovinti, jam tarnauti ir taip pasiekti savo amžinąjį tikslą, pataiko į pačią mūsų tiesos ilgesio šerdį ir siūlo gyventi, iš tiesų remiantis šia pradžia ir šiuo pagrindu. Čia iškyla paties Ignaco patarimas atliekančiajam Dvasines pratybas: taip pasitikėk Dievu, lyg viskas priklausytų nuo tavęs, ir tuo pat metu veik taip, lyg viskas priklausytų nuo Dievo.

Dievas visur
Nors mintis, kad Dievas turi būti atrandamas „visuose dalykuose“, nėra grynai ignaciška, tačiau ji būdinga šiam dvasingumui. Kalbėti, kad Dievą galima rasti visur – tai sutikti, kad nėra tokio mokymo, tokios tradicijos ir tokio šventraščio, kuris išsemtų Dievo slėpinį. Mūsų teologija, mūsų malda ir mūsų mokymas, perteikiantis šį slėpinį, yra riboti, todėl prieš Dievą turime būti nuolankūs.
Antra vertus, kalbėti apie Dievą visuose dalykuose – tai priminti sau pačiam, kad mūsiškis Dievo suvokimas yra sakramentinis: Dievą atpažįstame žmonių veiduose, žodžiuose ir veiksmuose, leidžiančiuose patirti malonės realybę. Taigi Dievas nėra tolimas ir „kitoks“, o mums visiškai artimas. Tikime, kad mūsų gyvenimas vyksta ne už Dievo meilės ribų, o kaip tik yra Dievo meilės ir rūpesčio objektas.

​Dvasinės pratybos
Šv. Ignaco Dvasinės pratybos skatina dalyvius įsigilinti į Jėzaus gyvenimo istorijas ir, panaudojant vaizduotę, patiems nusikelti į evangelijose aprašomas scenas. Kad geriau pažintume Jėzų, ignaciškasis dvasingumas kviečia ne tik atsiminti istoriją, bet ir joje dalyvauti bei atsiliepti į esminį Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane.“
Rekolekcijos, atliekamos kasdieniame gyvenime, t. y. tęsiant savo įprastinę veiklą, suteikia galimybę susipažinti su šiuo dvasingumu ir jį praktikuoti įvairių profesijų ir patirčių žmonėms. 

Paguoda ir nepaguoda
Susirengusiems į dvasinę kelionę svarbu suvokti, kad ji nėra tiesus ir lengvas kelias į „nušvitimą“, o kova, įveikiant įkalnes ir nuokalnes. Ignaco mokymas apie tai, ką jis vadina dvasių skyrimu, padeda suvokti, kad tikėjimo gyvenime patiriama tiek paguoda, tiek ir nepaguoda. Ignacas primena, kad Dievas mus labai myli ir ugdo net ir tada, kai galvojame, kad jis nutolo. Ignacas atskleidžia, kad dvasinė kančia tikėjimo gyvenime yra neišvengiama ir kad ji veda į akistatą su klaidingu Dievo įvaizdžiu, kliudančiu mums bręsti. Ši žinia labai reikalinga kultūroje, tvirtinančioje, kad turime vengti bet kokios kančios. Mums reikia tokio dvasingumo, kuris aiškiai pasako, kad tikėjimas kartais iš mūsų reikalauja pasipriešinti tikrovei ir pasitikėti Dievu, net jei jį ir sunku suprasti tokių paslapčių, kaip mylimo žmogaus mirtis, nesėkmė, pralaimėjimas, akivaizdoje.
​
Socialinis teisingumas
Svarbus ignaciškojo dvasingumo elementas, skiriantis jį nuo daugelio savipagalbos „dvasingumų“, yra socialinis teisingumas. Jėzuitų švietime pabrėžiama, kad krikščionių tikėjimas nepasitenkina asmeninio tobulumo doktrina ir siekia padėti kitiems. Kadangi esame paveldėję individualistinę pasaulėžiūrą, žinome, kad rūpintis kitais būna sunku, tačiau verta. Gyvendami pliuralistiniame pasaulyje, kurio vienas iš privalumų tas, kad išmokstame gerbti teisėtą žmonių skirtingumą, suvokiame, kad visi žmonės iš esmės yra lygūs. Tačiau mums reikia priminti, kad, nepaisant mūsų kultūros tendencijų aukštinti individą, esame kviečiami rūpintis apleistais žmonėmis.
 
Parengta pagal t. Vidmano Šimkūno, SJ paruoštą medžiagą Timothy P. Muldoon (2001) straipsnio „Why young adults need ignatian spirituality“ pagrindu