Šv. Ignacas Lojola 

Čia dalijamės šv. Ignaco Lojolos amžininko jėzuito Luiso Goncalveso da Camara’os pastebėjimais apie Ignacą, su kuriuo susitikdavo beveik kiekvieną dieną.
Iš susižavėjimo kupinų Luiso Goncalveso da Camara’os užrašų, apimančių šešis 1555 m. mėnesius, iškyla viduramžiams būdingas šventojo ir vienuolijos vyresniojo paveikslas. Tai itin pamaldus ir vos ne mistinės išminties kupinas žmogus. Anot da Camara’os, Ignacas buvo labai susirūpinęs bendruomenės drausme ir pažanga tų žmonių, kurie naudosis jo patarimais, nes jis pats gyveno tokį įtemptą dvasinį gyvenimą, kad net „valgydavo taip lyg nevalgytų“.
Ignacas metė iššūkį tam, kuo rėmėsi nusistovėjusi to meto samprata, šventumą tapatinusi su panieka pasauliui. Jis buvo viešųjų ryšių ekspertas, mokęs jėzuitus nesidrovėti papasakoti jam apie savo laimėjimus. Tolimų kraštų misionierius ragindavo rašyti ne tik apie savo tarnystę, bet ir itin pasaulietiškomis temomis, pavyzdžiui, „kokio ilgumo tuose kraštuose yra diena vasarą ir žiemą“, apie augalus bei gyvūnus ir apie „viską, kas atrodo nepaprasta“. Jis norėjo parodyti šiuos laiškus aplinkiniams, tikėdamasis laimėti Draugijai jų susidomėjimą bei prielankumą.
Kai jėzuitai ėmėsi steigti mokyklas, jie pelnė žmonių palankumą, pasitarnavusį ir kitam tikslui – atidaryti galimų rėmėjų duris. Pats Ignacas beldėsi į šias duris, tapdamas tuo, ką mes šiandien vadintume įmonės plėtros arba pažangos vadybininku. Draugijoje jis patvirtino tokį finansinės paramos ieškojimo modelį, kuris anglų istoriką Olweną Huftoną apie Ignaco laikų jėzuitus paskatino rašyti kaip apie „pirmuosius profesionalius finansinių fondų telkėjus“.
Gyvenimo pabaigoje, jėzuitams tvirčiau įsikūrus Romoje, Ignacas pradėjo ieškoti rėmėjų Draugijos bažnyčiai miesto centre statyti. Jis pats matė ir patvirtino didžiulio pastato planus ir turbūt buvo patenkintas, kai 1554 m. atrodė, kad Michelangelas gali tapti jo architektu. Nors Jėzaus bažnyčią (Il Jezu) – vieną svarbiausių moderniųjų laikų bažnytinių pastatų – kardinolas Aleksandro Farnes jėzuitams (ir savo šeimos garbei) pastatė tik praėjus keletui metų po Ignaco mirties, turime pagrindo manyti, kad Ignacas būtų buvęs patenkintas šia didinga bažnyčia.
Ignacui reikėjo pinigų ir kitiems pastatams, pavyzdžiui, kad Romoje įsikūrę jėzuitai turėtų vilą, kurioje galėtų pailsėti ir atgauti jėgas. Vilą?! Namą užmiestyje?! Šventasis Karolis Boromėjus, jaunesnis ir daug turtingesnis Ignaco amžininkas, savo mokiniams niekada nebūtų leidęs tokios prabangos. Vila buvo perkama stebint tradiciniams, „ne šio pasaulio“, šventiesiems, kurie pagal to meto papročius itin griežtai elgėsi su savo kūnu. Šiuo požiūriu Karolis Boromėjus sau buvo negailestingas.
Atsivertimo pradžioje Ignacas ėmėsi griežtų atgailų, tačiau laikui bėgant nuo jų nutolo ir galiausiai Draugijos nariams Konstitucijose nurodė savo kūnu rūpintis ir jį mylėti. Jėzuitų institucijų vyresniesiems liepė nuolat samdyti gydytoją studentams ir jėzuitų fakultetui.
Viduramžių šventumo idealas – kraštutinė „šventoji kvailybė“. Tačiau Ignacas Konstitucijose reikalavo ne šventos kvailybės, o nuosaikumo – valgant, geriant, miegant, dirbant, rūpinantis savo sveikata ir netgi skiriant laiko maldai. Aiškindamas Konstitucijas, jis tai nurodė kaip normą (taisyklę), kaip vidurio kelią tarp rigorizmo (griežtumo) ir laksimo.
Ypač stebina tai, kad Ignacas savo įsteigtoms mokykloms itin lengvai pritaikė visus humanistinio ugdymo komponentus. Tai reiškė, kad didžiąją laiko dalį jėzuitai praleis ne klausyklose ar sakyklose, o pasaulietinėje aplinkoje, tai yra mokyklų klasėse. Be to, dauguma jų dėstys ne Bibliją ar Bažnyčios tėvų palikimą, o pagonišką literatūrą, tai yra romėnų ir graikų klasikus, pateikdami juos ne tik kaip iškalbos pavyzdžius, bet kaip kūrinius, perduodančius moralinę ir dvasinę žinią. Niekada apie Kristų negirdėjusių žmonių raštuose jėzuitai ieškojo to, kas neprieštarauja krikščionybei.
Suprantama, edukacinė programa buvo sudaryta siekiant ugdyti gerus krikščionis, tačiau to siekta netiesiogiai. 1551 m. savo sekretoriui Polanco Ignacas nurodė parašyti laišką, paaiškinantį jėzuitams, ką turėtų atlikti mokyklos. Polanco raštas, kuriame nurodyta 15 priežasčių, dėl kurių jėzuitai turi atsidėti darbui mokyklose, nė žodžiu neužsimena apie tarnavimą Bažnyčiai arba Bažnyčios reformavimą. Vietoje to susitelkiama į tokius šio pasaulio dalykus, kaip materialinės bazės socialinei veiklai remti kūrimas steigiant ligonines ir namus našlaičiams. Taip pat kalbama apie galimybę palengvinti naštą tėvams, norintiems išmokslinti savo vaikus.
Jėzuitų pedagoginė sistema giriama už jos gebėjimą ugdyti ne vien „gerus ganytojus“, bet ir „gerus valstybės tarnautojus“, „justicijos pareigūnus“ ir kitus „užimančius svarbias, atsakingas pareigas bei tarnaujančius visų gerovei“. Ugdymo sistema padėjo įgyvendinti Draugijos tikslą – tarnauti bendram gėriui. Tai Ignacas įteisino vienuolijos statute, kurį 1550 m. pateikė tvirtinti popiežiui. Suprantama, Ignacas iš esmės tęsė krikščionišką tradiciją, tačiau savo sekėjams nurodė savitą, jo paties žodžiais tariant, „ypatingą veikimo būdą“. <...>

​Parengta pagal t. John W. O’Maley, SJ straipsnį „Ypatingas Ignaco veikimo būdas“ (iš anglų k. vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ)
 
Trumpą Šv. Ignaco Lojolos autobiografiją galima rasti:
​http://www.jesuit.lt/sv-ignacas-lojola
​