Ligonių sielovada 

Ligonių sielovada – tai kelias, kuriame palydimasis asmuo ir jo palydėtojas keliauja drauge kaip bendrakeleiviai. Ligoniui, ypač artėjant mirčiai, iškyla esminiai klausimai apie gyvenimo prasmę: Kodėl čia esu? Kas yra gyvenimas? Kas bus su manimi po mirties?
Palydėjimas nereiškia, jog ligonis bus vedamas ar kad jam bus rodoma, kuria kryptimi eiti ir kur yra šio kelio tikslas. Vedlys yra pats ligonis – jis pats sprendžia, kokia kryptimi ir kokiu tempu keliauti. Palydėjimas taip pat nereiškia, kad reikia išspręsti kito žmogaus problemas ar perimti jo naštą. Svarbu suteikti ligoniui reikalingos erdvės ir laiko būnant šalia. 
Šv. Ignacas Dvasinėse pratybose taip apibūdina palydėtojo užduotį: „<...> pasilikdamas viduryje, lyg svarstyklių rodyklė, teleidžia Kūrėjui betarpiškai bendrauti su kūriniu ir kūriniui su savo Kūrėju ir Viešpačiu“ (DP, 15). Dėmesio centre yra žmogaus santykis su Dievu ir Dievo veikla. Palydėtojas tarpininkauja šiam bendravimui, tačiau pats visiškai nuo jo atsitraukia.
„Kas sielovadinę veiklą vykdo Bažnyčios vardu, tas niekada nemėgins kitiems primesti Bažnyčios tikėjimo. Jis žino, kad Dievą, kurį tikime ir kurio esame akinami mylėti, geriausiai liudija tyra ir be užmačių meilė. Krikščionis žino, kada kalbėti apie Dievą ir apie jį tylėti bei leisti kalbėti pačiai meilei” (Benediktas XVI).
​
Daugiau apie ligonių sielovadą: www.nebijokvezio.lt